Balandžio trečiąjį trečiadienį, 19-ąją, Šilutės rajono savivaldybės administracija kartu su D.Junutiene tradiciškai savivaldybės ir seniūnijų raštvedes vėl pakvietė į Raštvedžių šventę ir dovanojo kelionę. Keliauninkių būrys aplankė Telšius ir Telšių rajono savivaldybės Varnių seniūniją.
Šventė gimė Amerikoje
Kasmet minima Tarptautinė sekretorių ir administratorių diena. Šventės priešistorė – palyginti jauna: ji „gimė“ 1952 metais, kai Amerikos verslininkas Haris F. Klemfusas savo įmonėje įsteigė Sekretorės dieną. Tokios šventės metu visos jo įmonės moterys būdavo išvaduojamos nuo varginančio rutininio darbo. Ilgainiui ši šventė paplito visame pasaulyje ir suvienijo ne tik sekretores, administratores, bet ir kitus administracinius darbus atliekančius darbuotojus: vadovų padėjėjus, asistentus, raštvedžius, referentus.
Reprezentuojant platesnes administracines pozicijas, 1998 metais šventės pavadinimas buvo pakeistas į profesinę administratorių šventę ir profesinę administratorių savaitę, nes renginiai, skirti administratoriams pagerbti, kai kuriose šalyse trunka ištisą savaitę.
Pirmąją sekretorių, administratorių ir raštvedžių profesinę šventę Šilutės rajone prieš gerą dešimtmetį suorganizavo Šilutės r. savivaldybės Kanceliarijos skyriaus vedėja Dana Junutienė, vadovaujanti ne tik savo skyriaus darbuotojams, bet ir kuruojanti visų seniūnijų raštvedes.
Dabar bet kuri rajono seniūnijos raštvedė patvirtintų, kad trečiąjį balandžio trečiadienį minima profesinė šventė yra laukiama ir kaskart dovanoja naujų įspūdžių, formų ir puikią nuotaiką, leidžia atitrūkti nuo kasdienės rutinos.
Šiemet – kelionė į Telšius
Pirmasis stabtelėjimas ir pažintis su Telšiais – Žemaitijos muziejuje „Alka“. Apžiūrėjusios ekspoziciją skubėjome pasižvalgyti po patį miestą. Mus pasitiko tikrų tikriausias žemaitis, telšiškis Andrius Dacis, kuris vadovavo ekskursijai po Žemaitijos sostinę.
Keliaudami su šmaikščiu vadovu atradome nuostabiausias miesto puošmenas, išsislapsčiusius „žydukus“ ant miesto pastatų, tikėdamos, kad patrynusios jų nosis tapsime laimingesnės ir turtingesnės. O kiek skulptūrų ir skulptūrėlių pamatėme! Glostėme meškutės, miesto simbolio, nosį, vildamosios, kad išpildys norai.
Apžiūrinėdamos bronzinį medalį „Kodas“, turėjome atskleisti užkoduotą informaciją. Sunkokai sekėsi…
Stabtelėjome prie skulptūros „Žemaitijos gaublys“, kuriame pavaizduotos Žemaitijos vietovės. Telšiai, kaip ir Roma, pasirodo stovi ant septynių kalvų. Sužinojome, kad lietuviškų šunų skalikų veislė XX a. baigė sunykti, o telšiškis Z.Goštautas ją atkūrė. Todėl neatsitiktinai prie Rotušės šulinio stovi bronzinė „Lietuvių skaliko“ skulptūra.
Dėl laiko stokos nespėjome paridenti geležinio rutuliuko, susibūrusios prie skulptūros – žaidimo „Pažink Žemaitijos sostinę“, o taip norėjosi išbandyti rankos taiklumą!
Pasirodo, kad ir pasaulinio garso tenoras Kipras Petrauskas anuomet svečiavosi Telšiuose. Dabar čia įsikūrusi kavinė „Pitlius“, kurioje galima paklausyti jo dainų, pamatyti senų fotografijų, užkąsti šviežių bandelių ir pasimėgauti puodeliu kavos.
Kopiame į Insulos kalvos šlaitą, kurį saugo Didžioji Žemaičių siena su meninėmis plokštėmis. Jose įamžinti svarbiausi Žemaitijai įvykiai. Po kojomis – ženklai miesto grindinyje. Štai ir Katedra su Garbės vartais ir reljefinėmis durimis, prie kurių sustojame bendrai nuotraukai. Kitoje gatvės pusėje, šalia sūrio „Džiugas“ namų, gėrimės didingu paminklu svarbiausiam Žemaitijos XII-XIV a. Lietuvos ir Rytų Pabaltijo istoriniam įvykiui – Durbės mūšiui.
Sūrio „Džiugas“ namuose mūsų laukė degustacija ir paskaita apie telšiškių pasididžiavimą – legendinį sūrį „Džiugas“. Išragavusios visų penkių brandų – 48, 36, 24, 18 ir 12 mėnesių – sūrius, radome išskirtinių derinių su įvairiausiais pagardais: medumi, riešutais, vynuogėmis, kriaušėmis, obuoliais, džemu. Visomis juslėmis pajutome įvairaus brandinimo sūrio skonio subtilybes, nes net mažas jo gabalėlis pamalonino gomurį pikantišku stiprumu, lengvu aitrumu ir maloniai sutraškėjo subtiliais kalcio kristalėliais. Laikas, praleistas su puikia kolegių kompanija, neprailgo degustuojant ir kalbantis apie sūrio naudą ir jo vartojimo kultūros istoriją.
Atsisveikinusios su Telšiais, keliavome Varnių link, kur pasitiko seniūnas Rolandas Bružas. Padiskutavome darbiniais klausimais, pasikeitėme suvenyrais. Paskubomis dar užsukome į Varnių katedrą, dabartinę šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią, pastatytą 1691 m., garsiausios XVII a. antros pusės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės didikų dinastijos atstovo, Žemaičių vyskupo, fundatoriaus Kazimiero Paco.
Trumpam užsukome apžiūrėti naująją Varnių regioninio parko ekspoziciją „Septyni keliai iš Varnių“, pasirinktą pagal žymaus Lietuvos geografo prof. Česlovo Kudabos to paties pavadinimo knygą. Kiek teigiamų emocijų dovanojo „Paukščių balsų paros laikrodis“, sunku žodžiais papasakoti! Ant ekspozicijos sienos nupiešti šio parko paukščiai – savo čiulbėjimu geriausiai atspindintys paros ritmą: paspaudi mygtuką su paukščio pavadinimu, pasigirsta čiulbėjimas.
Padėkojusios ir atsisveikinusios su direktore Irena Zimbliene, kuri įdomiai papasakojo apie Varnių regioninį parką, susiruošiame namo. Tačiau noras užkopti į Medvėgalį ir nuo jo pasigėrėti vaizdais buvo toks stiprus, kad tam skyrėme dar šiek tiek laiko.
Sunku patikėti, kad per vieną dieną patyrėme tiek daug gerų emocijų, gavome gero užtaiso visiems metams.