Kuo skiriasi lietuviai nuo suomių? Kuo ypatingos jų moterys, jų kapinės ir ar tokie jau skirtingi alkoholio vartojimo įpročiai? Kada Lietuvoje prasidėjo mokytojų darbo nuvertinimo ir nepagarbos žinioms laikmetis ir kodėl rašyti knygą apie vyrų jausmus yra pavojingas šachtininko darbas? Ko Lietuvos žmonės nesužinojo apie garsiuosius Garliavos įvykius ir kodėl tai yra juoda dėmė Lietuvos žurnalistikoje bei teisėsaugoje?
Savus atsakymus į visus šiuos ir daug kitų šilutiškių klausimų pateikė žinoma žurnalistė ir knygų autorė Laima LAVASTE. Šį susitikimą Spaudos atgavimo, kalbos ir kygos dienos proga šilutiškiams surengė Šilutės bibliotekininkai.
„Linksma knyga apie suomius ir Suomiją“, „Skersgatvis dviem“, „Mes. Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“ ir „Kalės istorija“, – į šias keturias knygas visą savo ilgamečio žurnalistinio darbo bei dažnų kelionių patirtį sudėjusi L.Lavaste šilutiškius pakerėjo atvirumu ir savitu požiūriu į daugelį dalykų.
Suomės perlenkė su emancipacija
Viešnia prisipažino, jog važiuojant į Šilutę jai galvoje kirbėjo vienintelė mintis: „Kaip jūs toli…“ Bet atvažiavusi ji buvo nustebinta matydama, kad Šilutė – gražus miestas, kuriame „yra naujų namų ir gėlės žydi“. Anot jos, didmiesčių gyventojai jau yra susidarę nuomonę, kad „tie maži miesteliai jau išnykę“.
L.Lavaste pasakojo, jog šis kraštas nėra jai svetimas. Čia, Juknaičių seniūnijos Vyžių kaime, kadaise apsigyveno jos seneliai, šio kaimo mokyklėlėje jaunystėje mokytoja dirbo jos mama, o močiutė – valytoja. Čia jos tėvai ir susituokė, beje, prieš močiutės valią.
Žurnalistė prisiminė, jog mama prieš mirtį vis klausinėjo, ar jos dukra surado tą seną Vyžių mokyklėlę. O surasti ją pavyko tik prieš porą metų, jau mamai mirus.
15 metų Suomijoje gyvenusi žurnalistė, kurią ten nuvedė meilė, sukaupė nemažą, anot jos, stirtą straipsnių apie šios šalies žmones. Įspūdžiai sugulė knygon „Linksma knyga apie suomius ir Suomiją“. Storas, dešreles kepantis, amžinai girtas ir iš medžio krentantis – tokį, anot viešnios, suomį įsivaizduoja dauguma lietuvių. Užtat suomiai didžiuodamiesi pasakoja anekdotus, kurie parodo, jog rusai geria dar daugiau ir už juos.
Tenykštės moterys (apvalios ir drūtos, niekada neavinčios aukštakulnių, nedarančios manikiūro ir tik Nepriklausomybės šventės dieną vilkinčios sijoną), anot viešnios, yra atsakymas, kodėl ji (ryškiais plaukais ir lūpomis bei vilkinti nėriniuotą sijoną) kažkada į Suomiją plaukiančiame laive buvo palaikyta prostitute…
Todėl žurnalistės nenustebino aukšto Suomijos valdininko, atvykusio į Vilnių, paaiškinimas, kodėl šis nenuėjo net į planuotą susitikimą su Lietuvos vyriausybės vadovais. „Aš išėjau į lauko kavinę papusryčiauti ir… pamačiau jūsų moteris. Žiūrėjau, žiūrėjau, žiūrėjau, o kai pažiūrėjau į laikrodį, buvo jau pietūs“, – maždaug taip teisinosi svečias.
Pačios L.Lavaste nuomone, suomės perlenkė lazdą su emancipacija, tad dabar jų vyrai žmonas vežasi iš Tailando.
Žavėjo pagarba klientui ir mokytojams
Lietuvę žavi suomių paprastumas (prie naktį veikiančio kebabų kiosko ji sutiko pačią šalies prezidentę, laukiančią eilėje), ir itin kuklios jų laidotuvės bei kapinės. Kapines ji pavadino demokratijos viršūne, nes jose – jokio lenktyniavimo, tik kuklūs paminkliukai ir kelios begonijos.
L.Lavaste iki begalybės nustebino požiūris į klientą Suomijos įstaigose: į kiekvieną atėjusįjį žiūrima taip, lyg jis būtų pirmas ir paskutinis klientas. Žavi ir pagarba, kurią suomiai rodo mokytojams ir visam švietimui. Beje, Suomijos švietimo sistema pripažinta viena geriausių pasaulyje.
Lietuvoje, viešnios pastebėjimu, nepagarba žinioms ir mokytojams prasidėjo su Nepriklausomybės atkūrimu.
Šilti susitikimai skersgatviuose ir spyris lietuviams
„Šviesi knyga apie žmones, kurion sudėti populiarūs straipsniai ir daug meilės istorijų“, – taip kūrėja pristatė „Skersgatvį dviem“. Viena novelė šioje knygoje – iš pačios viešnios gyvenimo, tačiau ji neišdavė kuri – tai turės suprasti patys skaitytojai.
Beje, rašant šią knygą žurnalistei teko patirti „daug pavojingo šachtininko darbo“, mat apie jausmus prakalbinti vyrus, anot jos, yra kaip tik toks darbas: jie – „nė mur mur“.
„Mes. Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“ – knyga, kuriai išėjus rašytoja sulaukė net artimų draugų pasipiktinimo: „Kaip tu šitaip galėjai?..“ Užtat tai mylimiausia jos pačios knyga, kurią leisti siekė visos leidyklos.
Pasak viešnios, ji tiesiog supratusi, kad įprastiniai gėdijimai tautiečių jau nebeveikia, vadinasi, reikia „spyrio, po kurio jie patys pasibaisėtų savimi“. Akivaizdu, kad „spyris“ įvyko, mat teko išgirsti ir pirkėjų prašymų: „Noriu tos baisiosios knygos apie lietuvius“.
Garliavos įvykiai – juoda dėmė
„Kalės istorija“ – knyga, griaunanti daugybės lietuvių susidarytą nuomonę apie Laimutės Stankūnaitės ir jos dukters istoriją. 4 metus dirbusi su šia istorija, L.Lavaste sakė surinkusi daug tokios medžiagos, kuri buvo nuslėpta nuo Lietuvos žmonių. Tarp kitų – ir dar neiškarpyta filmuota medžiaga, atskleidžianti visai priešingą istorijos vaizdą: nufilmuota, kaip mergaitė buvo mokoma, ką privalo sakyti…
Šią istoriją rašytoja pavadino juoda dėme ir Lietuvos žurnalistikoje, ir teisėtvarkoje. Liūdna, kad tikruosius nusikaltimo organizatorius gynę žurnalistai, politikai dabar nemato reikalo bent atsiprašyti. Bet dar blogiau, kad, anot jos, aiškėja, jog mes visi esame neapsaugoti nuo patekimo į panašias istorijas.
Tai patvirtinančių istorijų viešnia žino ir daugiau. Ji pasakojo faktus, kaip į kalėjimą pasodinami žmonės, nuteisti remiantis vien tik vaikų, vėliau gydytų psichiatrijos ligoninėje, liudijimais.
Neslėpė juodosios darbo pusės
Šilutiškiai išgirdo ir prisiminimus apie „juodąją“ žurnalistinio darbo pusę: „berniukų“ nurodymus, ką rašyti ir ko ne, ir prognozes, kas jai gali nutikti, jei neklausys; piktus skaitytojų laiškus, kuriuose būta ir sumaišymo su žemėmis.
Visgi ji liko ištikima savo principams ir per visą karjeros laiką neparašė nė vieno užsakomojo straipsnio. Pasak žurnalistės, tokius gyvenimo principus jai ir dviem jos seserims įdiegė kaimo mokytojais dirbę tėvai.
L.Lavaste šilutiškiams papasakojo apie savo darbo dieną sąvartyne, kai norėjo parašyti straipsnį apie sąvartyno žmones. Kai pašnekovas, paprašytas papasakoti apie gyvenimą šiukšlyne, „žurnaliūgai“ pakišo špygą po nosimi, žurnalistę gelbėjo humoro jausmas, užsispyrimas ir… atgal atkišta špyga. O padirbėjusi kartu su tais žmonėmis sąvartyne ir juos išklausiusi, L.Lavaste sakė pradėjusi juos gerbti, nes jų istorijose – „daug meilės ir daug tragedijos“. Ir dar – išmokusi keiksmažodžių…
L.Lavaste prisipažino, jog didžiausią džiaugsmą šiandien jai teikia trys dalykai: kai mato du žilus, rankomis susikibusius senukus, vyrą, nešantį gėles, ir jauną mamą su vežimėliu. Tai, anot jos, ir yra GYVENIMAS.
