Rusnės sala kvepia ne tik rūkyta žuvimi. Turistai ne tik geria ir valgo Nemuno deltos upėmis juos plukdančiuose laivuose. Pačiame Rusnės miestelyje jie trumpam sustoja ne tik tam, kad pakeltų akis į neveikiančią miestelio bažnyčią ar nukulniuotų iki senąjį tiltą per Nemuną menančių gelžbetonio luitų.
Yra kitokia Rusnė. Su sustabarėjusiomis statybomis, keletu nerenovuotų daugiabučių, atliekų kvapą skleidžiančiais užkaboriais ar kojas į Nemuną sumerkusiais laiko nestokojančiais vietos žvejais.
Rusnėje verta pabraidžioti gerai dar neišmintais takais, vedančiais palei Nemuną link pasienio – pro neišpuoselėtų namų užnugarį.
Rusnėje Nemunas išsižioja į dvi upes. Ties ta vieta yra įbestas ir Lietuvos – Rusijos Kaliningrado srities sieną ženklinantis stulpas: siena tarp ES ir Rusijos driekiasi kairiąja Nemuno vaga – Skirvytės upe, dešinėje palikdama vandenį plūsti Atmatos upe.
Čia, dviejų politinių sistemų sandūroje, baigiasi vienas pasaulis ir prasideda kitas. Bet žmonės lieka žmonėmis, ir kitame krante triukšmingai poilsiaujantys rusai mielai gano akis Lietuvos pusėje, kur, besifotografuodamos ties „obelisku“, staiposi raudonlūpės lietuvaitės.