Yra mokytojų legendų, kurie per daugelį savo darbo metų šimtams vaikų dalijo išmintį, meilę, žinias ir dalį savęs. Tikrųjų mokytojų širdis nenurimsta, visai nesvarbu kiek jai metų, ji sklidina gyvenimo džiaugsmo, noro susitikti, prisiminti mokykloje pralėkusius metus.
Galima tik pavydėti tos ugnelės ir gero ūpo žiūrint į legendinių Švėkšnos mokytojų Petro Čeliausko, Broniaus Vilko, Vandos Šimkuvienės, Medardo ir Zitos Urmulevičių, Bronislavos Rusteikienės, Jovitos Tamoševičienės, Janinos Raibienės ir kt. veidus.
Dvidešimt septynerius metus gyvuoja į užtarnautą poilsį išėjusių mokytojų klubas „Jaunystė“ Švėkšnoje. Žinoma, su kiekvienais metais vis mažėja kažkada net tris dešimtis siekęs klubo narių skaičius. Toks gyvenimas…
Nenuilstantys šio klubo nariai ir globėjai – mokytojai Z. ir M. Urmulevičiai su J. Tamoševičiene ir vėl rugsėjo 1-ąją visus sukvietė į savo sodybą. Po sveikinimo žodžio ir J. Tamoševičienės perskaityto sukurto eilėraščio, tylos minute buvo pagerbti išėjusieji, visi susibūrė bendrai nuotraukai.
Savo mokytojus pasveikinti ir pabendrauti su jais atvyko buvę mokiniai Kazys Algirdas Pužas (taip pat buvęs mokytojas), Violeta Andrijauskaitė-Astrauskienė, Žygimantas Kurlianskas.
Tebemoka pedagogai smagiai bendrauti ir nuotaikingai linksmintis, nepamiršo ir dainų. P. Čeliauskas su šypsena prisiminė savo pirmąją rugsėjo 1-ąją. Kuomet būdamas jauniausiu mokyklos pedagogu, direktoriaus buvo išsiųstas pas kaimo žmones raginti pyliavą – javų duoklę kuo greičiau sumokėti, o į mokyklą atėjo ir su auklėtiniais susitiko tik rugsėjo 2-ąją…
„Jaunystės“ klubo iniciatorė buvo šviesios atminties mokytoja Angelė Račkauskienė, davusi akstiną visiems susiburti ir klubo albume-metraštyje palikusi pirmąjį įrašą: „Niekas nejaučiame, kaip praeina jaunystė, pajuntame tik tai, kad ji jau praėjusi. Tačiau ir senatvė gali būti kupina malonumų. Žodžio „senatvė“ iš viso nereikėtų, nes jaunystė – kaip vyturys: turi savo rytinius čiulbėjimus, o senatvė – kaip lakštingala: privalo turėti vakarines giesmes. „Jaunystės“ klubo nariai. 1995 metų rugsėjo 1-oji“.
Daugiau kaip dešimtmetį mokytoja rašė klubo metraštį, kurį prieš daugelį metų saugoti patikėjo J. Tamoševičienei.
Pasidžiaugę vieni kitais, pasigodoję, sklidini susitikimo džiaugsmo, su viltimi kitąmet vėl susitikti, atsisveikino.