„Kas Užgavėnių šventei nesiruošia, tas visus metus snaudžia“, – byloja senolių išmintis.
Užgavėnės arba Šiupinio šventė (taip anksčiau vadinta mūsų kraštuose) -visai netoli. Jau antradienį (vasario 9 d.) į dvikovą stos Lašininis su Kanapiniu, vaikščios įvairiausio plauko persirengėliai, bus deginama Morė, ruošiamos sočios vaišės.
Sausio 28 ir vasario 2 dienomis etnodirbtuvėlėse muziejininkai šilutiškius mokė pasigaminti Užgavėnių kaukes.
Šiandien kartu su Šilutės Hugo Šojaus etnografe Indre Skablauskaite papasakosime, kaip Šiupinio šventę šventė lietuvininkai, kuo šišioniškiškas šiupinys skyrėsi nuo žemaitiško ir kodėl Užgavėnių antradienį negalima plauti plaukų ir dirbti sunkių darbų.
Na, o pasigardžiavimui pateiksime tik mūsų kraštui būdingą šiupinio receptą!
Gavėnei padėdavo Kanapinskis
Etnografė pasakojo, kad Užgavėnės kilusios nuo žodžio gavėnia. Svarbiausi Užgavėnių elementai – kova su pavasariu ir persirengėliai, kurie vaikšto, vaidina, įvairiais būdais nori atkreipti į save dėmesį. Visoje Lietuvoje per Užgavėnes būdavo vežiojama Morė arba Gavėnas, lietuvininkų krašte tiktai Morė, kuri arba sudeginama, arba paskandinama.
Morė, ypač paplitusi Žemaitijoje, dar vadinta Kotre, Raseiniuose – Raseinių Magde, čiūčela, Mare. Jos paskirtis – per mirtį atnešti gyvybę.
Kituose kraštuose būdavo deginamas vyriškos giminės Gavėnas. Įdomu, kad mūsų krašte Gavėnė buvo moteriškos giminės. Ji vaizduojama kaip vidutinio amžiaus moteris su didele galva, susivėlusiais plaukais, labai stora, suvalgo visus lašinius ir tada čiulpia iš žmonių gyvybes, o jai padeda giminaitis Kanapinskis. „Tokie pasakojimai įvairuoja ir žinomi iš pakankamai senų laikų“, – sakė etnografė.
I.Skablauskaitė pabrėžė, kad per Užgavėnes labai svarbu būdavo važinėtis. Mažojoje Lietuvoje buvo važinėjama po laukus, tikima, kad tai nulems gerą derlių, ypač linų – kad linai didesni augtų, su vežimais netgi lenktyniaudavo.
Šišioniškiai taip pat laistydavosi vandeniu, kad gamtos atbudimas ateitų, maži ir dideli mėgdavo linguotis sūpuoklėse ir, aišku, ruošdavo stiprias ir gausias vaišes.
Darydavo baidykles iš sėtinių
Užgavėnių dieną po lietuvininkų kiemus dažniausiai vaikščiodavo meškomis, gervėmis, vilkais persirengę kaimynai.
XX amžiaus viduryje viena klaipėdiškė rašė: „Oj eidava ir velniai visokie apsirengę, siaubas. Vieną kartą į svečius draugė buvo atėjusi, mama trumpam išėjo kažkur ir atėjo tie velniai. Draugė mano iš karto po lova palindo, o aš su tokia kliošine suknele buvau, bet irgi palindau. Tai ta suknelė be kliošo paliko. Visa drebėjau, persigandus tų persirengėlių“ (iš Klaipėdos universiteto folkloristikos laboratorijos fondų).
Yra užfiksuota, kad šitam krašte per Užgavėnes darydavo baidykles iš sėtinių: „Iš sėtinio buvo išsidrožęs tokią baidyklę, išvalė vidų – nosį išpjovė, burną, dantis padarė ir žvakę įdėjo. Buvo kryžių susikalęs ant ilgo stiebo, tai tą galvą – paruoštą sėtinį – viršum kryžiaus uždėjo, paklode užsiautė ir paskui nuėjo. Atrodė, kad tai dviejų metrų aukščio baidyklė – smertis nuėjo. Baltą paklodę užsidėjęs taip bjauriai atrodė, o nakties laike tai ta žvakė šviečia, tasai sėtinys geltonas, akys kraupios – grynai atrodo kaip smerčio galas“. Anot etnografės, šios baidyklės išskirtinės, ir vargu ar yra kitoje Lietuvos dalyje.
Persirengėlių tradicija buvo uždrausta
„Per Užgavėnes vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai, kas Dievo yra uždrausta“, – 1428 metais rašė vienuolis Beringeris. Taip mus pasiekė pačios pirmosios žinios apie Užgavėnes.
Vėliau ateina vyskupo Michaelio Jungės įsakai, kuriuose jis sako, kad prūsai turi laikytis taisyklių ir negali švęsti Užgavėnių, nes jeigu jie švęs pagal senąjį tikėjimą, bus baudžiami.
I.Skablauskaitė pasakojo, kad kaukių ir persirengėlių tradicija mūsų krašte išnyko nuo XVI amžiaus. Prūsijos karalius uždraudė, nes, jo teigimu, tai tik barbarams būdinga. XVII a. nepaklusniesiems būdavo skiriamos labai didelės baudos.
Virdavo ypatingą šiupinį
Tradiciniai patiekalai visoje Lietuvoje per Užgavėnes būdavo riebi kiauliena, šiupinys, troškinti kopūstai, blynai, spurgos.
Lietuvininkai ant stalo dėdavo vėdarų, dešros, pyragaičių, kopūstų, kiunkių (šaltiena), šutynės su mėsa, kepdavo blynus.
Svarbiausias patiekalas, visus jungiantis ir nuo seno žinomas, tai šiupinys, kurį lietuvininkai virdavo per visas žiemos šventes – Naujus metus, Kalėdas. Šis šiupinys labai skiriasi nuo žemaičių krašto šiupinio.
Žemaičiai į šiupinį pridėdavo daugiau kruopų, o lietuvininkai – būtinai žirnių, bulvių, kiaulės uodegą ir koją. Žirnių turėdavo tik turtingesni lietuvininkai, todėl žvejų kraštuose šiupinį virdavo su pupelėmis.
Išlikęs vienos klaipėdiškės pasakojimas, kaip mūsų krašte virdavo šiupinį.
Į didelį puodą įdėdavo kiaulės galvą, kojas, ausis, knyslę, uodegą, rūkytą kiaulės kumpį ir vištą. Visa tai gerai išvirdavo – iš puodo išėmus mėsą likdavo sultinys. Kol mėsa aušdavo, kitame puode virdavo rainus žirnius ir bulves. Išvirtas bulves nusunkdavo ir sugrūsdavo, kad bulvių masė būtų skystesnė, užpildavo sultiniu, gerai išmaišydavo ir dar pakaitindavo. Į atskiestą bulvių košę pridėdavo virtų žirnių, šiek tiek ruginių miltų ir dar kartą gerai pašutindavo.
Kai iššutinta bulvių košė su žirniais ir miltais būdavo paruošta, nestoru sluoksniu ją krėsdavo į didelį dubenį, o aplinkui apdėdavo kiek anksčiau išvirtų tarkuotų bulvių kukulių, antrąją ratą sudarydavo supjaustyta kiaulės knyslė, ausys, kojos ir uodega, trečiasis ratas – gabaliukais supjaustyta virta višta, ketvirtasis ratas – rūkytas kumpis, o pačiame centre, bulvių košėje, buvo įspaudžiama duobutė ir ten būdavo supilamas likęs sultinys.
Šiupinį virdavo Pelenų dienos išvakarėse (per Užgavėnes), į Šiupinio šventę kviesdavo artimiausius kaimynus, gimines. Visi kartu susėsdavo, vienoje rankoje laikydami mėsą, kitoje – šaukštą. Svarbiausia, kuo daugiau mėsos, kad kuo sočiau būtų. Net kai bulvių ir žirnių košę suvalgydavo, mėsą toliau valgydavo – jos dubenys vis būdavo pripildomi.
Būtinai pasigamindavo naminio pyvuko (alaus), taip pat gerdavo ir kitą alkoholinį gėrimą – meškinį, taurelę leisdami ratu iš rankų į rankas.
Visoje Lietuvoje Užgavėnes švęsdavo tris dienas, o mūsų krašte – tik antradienį po pietų. Ir nebuvo galima daug darbų dirbti: negalima malti, nes vėjai gali stogus nukelti, negalima austi, verpti, nes pirštai visad bus taukuoti (darbai nesiseks), negalima galvos plauti ir šukuotis, nes vištos darželyje gėles išles.
Šiupinys su geltonaisiais žirniais
Reikės 500 g geltonų žirnių, 4 svogūnų, 5 prieskonių grūdelių, druskos, 1 valgomo šaukšto mairūno, 1 rūkytos kiaulės galvos (galima ir kitos mėsos), 1 kg bulvių, pipirų.
Nuplauti žirniai brinkinami vandenyje per naktį. Tame pačiame vandenyje juos reikia virti pridėjus smulkintų svogūnų, prieskonių, druskos, mairūno ir, žinoma, kiaulės galvą.
Kitame puode reikėtų virti nuskustas bulves. Mėsą išėmus iš košės, ją atvėsinti ir nuimti nuo kaulų, būtinai nupjauti odą. Mėsą reikia smulkiai supjaustyti, o bulves kartu su žirniais sumalti į košę. Tada į tą košę dėti mėsą, paskaninti pipirais ir druska.
Šiupinys gali būti tiekiamas su spirgučiais, raugintais kopūstais.