Rusniškiai jau visus metus išgyveno be potvynio sukeliamo streso. Tokia sukaktis jiems dvigubai džiaugsminga dar ir todėl, kad būtent gegužės 18 dieną jie atsisveikino ir su AB „Kauno tiltai“ bei alytiškių UAB „Alkesta“ kelininkais.
Darbininkai jau baigė kelio asfaltavimo darbus nuo estakados iki Prezidento Kazio Griniaus vardu pavadinto tilto. Taigi iki visų techninių darbų pabaigos liko visai nedaug – sutvarkyti kelio pakraščius, suženklinti dangą, atskiriant ją nuo asfaltuoto dviračių tako, ir susodinti pakelės medžius.
Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė „Šilutės naujienoms“ sakė, kad tokią estakados sukaktį ir darbų pabaigą derėjo sutikti su didžiausia rusniškių minia ir linksmybėmis. Tačiau koronaviruso pandemija ir karantino taisyklės draudžia renginius. Todėl rusniskai šiek tiek palauks ir atšvęs vėliau, kartu paminėdami ir savo geradarius.
O gegužės 18-ąją kelių rusniškių būrelis papuošė estakadą melsvų ir mėlynų balionų puokštėmis. Kelininkams kartu su jų darbų vykdytojais Giedriumi Baliukoniu ir Audriumi Jucaičiu buvo padėkota už atliktus kelio asfaltavimo darbus. D. Drobnienė ir Rusnės bendruomenės pirmininkas Saulius Bukantas kiekvienam padovanojo po firminį Rusnės puodelį ir kvietė ateityje Rusnę aplankyti su šeimomis ir čia pailsėti. Kelią asfaltuojant Rusnės sodybose gyveno 37 kelininkai.
Pasak D. Drobnienės, estakada rusniškiams sugrąžino ramybę. Jau visus metus salos žmonės gyvena nejausdami streso dėl galimo potvynio. Čia gyvena daug žmonių, kurie yra gimę laikotarpiu, kai įprastai būna potvynis, ir jie daug metų negalėjo ramiai švęsti savo gimtadienių. Vietiniai ir vestuvėms rinkdavosi laiką, kai tikrai žinojo, jog kelio neužlies potvynio vandenys. Visiems rūpėdavo, kaip suvažiuos svečiai, kuriems tie potvyniai su persikėlimais amfibija ar priekabomis buvo tikras košmaras.
Salos močiutės dabar irgi lengviau atsikvėpė, nes žino, jog dieną ar naktį sulauks „greitukės“ ar kitokios pagalbos.
Seniūnė sako, kad Rusnėje suaktyvėjo ir prekyba nekilnojamuoju turtu. Ir vilniečiai, ir kitų miestų gyventojai dairosi arba jau ir nusipirko butus ar sodybas saloje. Tiesa, jiems čia gyvenamoji vieta reikalinga tik šiltuoju metų laiku.
„Yra ir jaunų šeimų, kurios ieškosi savo gyvenimo vietos Rusnėje. Vadinasi yra viltis, kad Rusnės gyventojų skaičius ir juos aplankančių žmonių skaičiai didės“, – sako seniūnė.
Rusnės miestelio viešosios erdvės kiekvieną pavasarį pražįsta gėlėmis. D. Drobnienė džiaugiasi kiekviena rusniške namų šeimininke, kuri radusi kokią gėlę neša į seniūniją, kad padovanotų savojo miestelio gražinimui. Rusniškiai dažnai mato ir pačią seniūnę, kartu su būreliu darbuotojų raunančią piktžoles ir sodinančią gėles. Vietiniai stengiasi, kad miestelis būtų patrauklus kiekvienam čia apsilankiusiam.