Rusnė – Nemuno deltos sala, kurią turi aplankyti kiekvienas. Unikaliame šalies kampelyje gyvenimas verda savaip. Pavasarį čia siaučia stichija. Rudenį bruzda didžiulis bulviakasis, o žuvienė verdama visada.
15min, bendradarbiaudama su nauju kelionių Lietuvoje informacijos portalu kulturoskeliai.eu, tęsia kelionę, kurios tikslas – paskanauti Lietuvos regionų įdomių patiekalų bei atrasti kitus Lietuvos paveldo lobius.
Paliekame Salantus ir atsiduriame Rusnėje, kur mus pasitinka žuvienės meistras Algimantas Dirsė. Vėliau sužinosime, kad šis žmogus išmano ne tik apie sriubą, bet ir visą Rusnės gyvenimą.
Iki susitikimo turime šiek tiek laiko, todėl apsukame ratą aplink salą. Pasigrožime senais pastatais, stebime pakrantės žmonių gyvenimą. Jei mes namie prie vartų turime automobilį, tai rusniškiai – valtį. Kartais net laivą. Jei atvyktume čia anksti pavasarį, pamatytume visai kitą Rusnės gyvenimą. Į salą vandeniu perkeltų traktorius. Visos aplinkinės pievos būtų užlietos potvynio vandeniu. Pakrantėje knibždėtų žvejų. Visi lauktų to išganingo momento, kai būriais nuo marių atplaukia agurkais kvepiančios žuvelės – stintos.
Beje, pavasarį čia švenčiama unikali Šaktarpio šventė. Tai metas, kuomet į salą negali patekti „nei ledu, nei brodu“. Kelias dienas dėl nešamų ledų žmonės būna visiškai atskirti nuo pasaulio.
Rusniškiai – tarsi kito pasaulio žmonės. Jie yra labai bendruomeniški, ir tai puikiai matosi. Miestelyje pavyko suskaičiuoti gerą tuziną senų dviračių, papuoštų gėlėmis. Taip pat – daugybė vardinių suoliukų, kurių pastatymą finansavo vietiniai gyventojai.