Rusnės gyventojai naudą spaudžia ir iš potvynio

rusne-530x337Rusnėje įprasta burnoti ant potvynio. Gal tai tik dangaus užkalbėjimas, nes iš tiesų vandens stichija salą ne tiek baudžia, kiek apipila gėrybėmis. Dabartiniai rusniškiai, kaip ir kadaise čia gyvenę lietuvininkai, apsukriai jomis naudojasi – verčiasi žvejyba, stato laivus, potvynių maitinamoje žemėje sulaukia puikaus bulvių derliaus.

Vienintelis „produktas“, iš kurio rusniškiams dar neišeina užsidirbti, – tai po­tvynio vaizdų grožis. Atvykstančių smalsuolių netrūksta, bet jie tik nusifotografuoja pakilusio vandens fone ir suka atgal. Retas kuris ryžtasi persikelti į pačią salą, tad nei ten laukiančios kaimo turizmo sodybos, nei restoranas ir kavinė per potvynį nepraturtėja.

„Tiesą sakant, svečių mes nelabai ir kviečiamės, bent kiek didesnis srautas sutrikdytų mūsų pačių kasdienybę. Juk gyvenimas nesustoja net ir per potvynį – mūsų žmonėms reikia ir į darbus važiuoti, ir vaikus į mokyklas vežti“, – pasakoja Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.

Jie su sutuoktiniu ir patys yra viena iš tų 15 salos šeimų, kurios verčiasi kaimo turizmu (dar kelios užsiima tuo nelegaliai, bet seniūnė apie jas, teršiančias gildijos vardą, net nekalba). Žiemą, ankstyvą pavasarį Dalios nameliuose tuščia, nors visa potvynio romantika – tiesiai po jų langais, už pylimo, skiriančio nuo vandenų. O šiltuoju metų laiku čia sunku rasti vietą nakvynei.

Vasarą Rusnė šurmuliuoja tarsi XX amžiaus pradžioje, kai turėjo kurorto statusą. Rusniškiai norėtų jį susigrąžinti, tik baisu pagalvoti, kad tai galėtų atimti iš salos pasaulio pakraščio žavesį. Nes šiandien, kai artėji prie Rusnės, apima nerealus jausmas, tarsi dar žingsnis kitas, ir kelias nuskraidins į minkštus pastelinius tolius – tvirto pagrindo po kojomis lieka vis mažiau, veriasi vandenų žemė.

Dėl tų pamario potvynio vandenų net elek­tros stulpai palei Rusnę su Šilute jungiantį kelią iškelti ant polių. Kitokios realybės įspūdį stiprina ir abipus kelio vandenyje tyvuliuojančios sodybos, kurių gyventojams lieka tik viena susisiekimo priemonė – valtis, ir vis siaurėjantis juodo asfalto ruožas, galų gale visiškai pranykstantis po vandeniu.

Iki tilto per Atmatos upę, vedančio į salą, likus mažiau nei kilometrui, pasitinka neįprastas kelio ženklas, skelbiantis apsemto kelio ruožo gylį. 20 centimetrų – dar nieko baisaus, apie pusę kilometro vandeniu vairuotojai įveikia ir savomis jėgomis.

„Šiųmetis potvynis – tik pasižaidimas. Buvo vos kelios dienos, kai žmones į salą turėjome kelti specialia technika. Bet nuolat apsemiamas kelias į Šilutę yra didžiausia mūsų bėda, XXI amžiaus gėda. Reikia tiek nedaug – per 400 metrų atkarpą nutiesti estakadą. Daug metų girdime pažadus, bet niekas nejuda“, – skėsteli rankomis seniūnė Dalia.

Jei nesi rusniškis, sunku suprasti, kuo skundžiasi seniūnė. Per apsemtą kelio ruožą nuo ankstaus ryto iki vėlumos automobilius kelia traktoriai, egzotiška atrakcija vairuotojui nieko nekainuoja. Tačiau kai nuolat gyveni potvynio zonoje, tai tampa rimta kliūtimi. Piko metu prie keltuvų tįsta net 30 automobilių eilė, skubantiems į darbus salos gyventojams iš namų išvažiuoti tenka ir valanda anksčiau.

Daugiau apie tai skaitykite veidas.lt straipsnyje „Rusnės gyventojai naudą spaudžia ir iš potvynio“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.