Išskirtiniausias dienos renginys įvyko prie naujausio saloje pastatyto suoliuko. Suoliukas pastatytas rusniškių aukomis, promenadoje, ties jau a. a. tremtinių Valerijos ir Kazimiero Banių sodyba.
Suoliukas Baniams atminti
Salos etnokultūros ir informacijos centro vadybininkė Dalia Kubilienė sukvietė moterų ansamblių „Luotužė“ ir „Sklada“ kooperuotą kolektyvą, bei kelias dešimtis rusniškių. Ant pylimo, promenados pakraštyje, už kurio matosi garsiųjų Rusnės tremtinių šeimos namai, pastatytas suoliukas, pavadintas „PO RUSNĖS DANGUM… Kazimierui ir Valerijai Baniams“.
Rusniškiams apie Banių šeimą, daug pasakoti nereikia. Tai žymūs visuomeniški žmonės, savo veikla prisidėję prie Lietuvos valstybės atkūrimo, sukūrę saloje etnografinę sodybą – muziejų. Tačiau ne visiems žinomi Kazimiero ir Valerijos praeities faktai ir išgyventas tremties Sibiro lageriuose laikas.
Priminė istoriją
D. Kubilienė papasakojo iškilios Banių šeimos praeitį. Rusnės šviesuolis dr. Kazimieras Banys gimė 1927 m., Pagausančio kaime, Jurbarko rajone. Jis baigė Veliuonos gimnaziją, mokytojavo Kymantų pradinėje mokykloje iki 1952 metų. Tais metais buvo areštuotas už antitarybinę veiklą, nes 1945 – 1949 metais buvo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų rėmėjas, vėliau tapo ryšininku tarp pogrindinės studentų organizacijos „Vieningoji darbo sąjunga“ ir Vakarų Lietuvos partizanų vadovybės. K. Banys buvo nuteistas kalėti 25 metus.
Šešerius metus K. Banys kalėjo Intos lageriuose. Ten jis greit susidraugavo su visų kalinių gerbiamu, žymiu Lietuvos katalikų dvasininku Kazimieru Vasiliausku. Kad lengviau būtų atskirti vieną Kazimierą nuo kito, tautiečiai praminė K. Vasiliauską „šventuoju“ , o K. Banį „mokytoju“.
Pasak D. Kubilienės, rusniškiai K. Banį galėtų vadinti „judintoju“, nes jo judėjimo dėka miestelyje nuveikta daug svarių darbų. Kazimierų draugystė, prasidėjusi Intoje, tęsėsi iki monsinjoro K. Vasiliausko mirties. Monsinjoras pašventino ir etnografinę sodybą Rusnėje.
1958 metais K. Banys grįžo į Lietuvą. Dirbo „Nemuno“ valstybiniame žirgyne apskaitininku, vėliau – Rusnės žuvininkystės ūkyje agronomu ir vyr. ekonomistu.
1964 metais K. Banys vedė veterinarijos studentę Valeriją, taip pat buvusią Intos lagerių politinę kalinę. Čia, Rusnės saloje jiems gimė dukra Rasa ir sūnus Gintaras, kuriems tėvai įskiepijo meilę Lietuvai.
1974 metais K. Banys Estijos mokslų akademijoje apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją. Nuo 1988 metų jis buvo Sąjūdžio Šilutės skyriaus tarybos narys ir Rusnės grupės vadovas, jo iniciatyva Rusnėje suplevėsavo trispalvė.
1989 metais K. Banys, Šilutės parapijos klebonas Jonas Bučinskas su Rusnės sąjūdžiu birželio 11 d. Rusnėje nutarė paminėti vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės dieną. Šventėje dalyvavo daugiau kaip 3000 žmonių.
Apdovanojimai ir darbai
1998 m. K. Baniui suteiktas Laisvės kovų dalyvio vardas, 1999 m. jis apdovanotas „Sidabrinės nendrės“ premija už etnokultūrinę veiklą, 2008 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
1997 m. K. Banys su šeima įkūrė Rusnės etnografinę sodybą, kuri iki šiol traukia turistus iš visos Lietuvos ir užsienio. K. Banys yra parašęs ar prisidėjęs rašant ne vieną knygą apie Rusnę ir Sąjūdį. Jo šeima aktyviai prisidėjo atrandant kunigo K. Jurkšaičio kapą, inicijavo Rusnės mecenato E. Ankerio atminimo ženklų sugrąžinimą.
Suoliuko atidengimo metu kalbėjo Banių kaimynai, su juo bendravę žmonės. Istorikė Roza Šikšnienė paminėjo K. Banio tolerantiškumą, kuris jam leisdavo net ir dėl ko nors supykusį žmogų paversti draugu. Tremtinių sūnus Gintaras Banys padėkojo visiems už išsakytus prisiminimus.
