S.Mėlinauskas – apie kiekvieno iš mūsų paliekamas pėdas…

Melinausko knygaŠviesą išvydo ilgamečio mūsų krašto žurnalisto Stasio MĖLINAUSKO knyga „Pėdos rasoje“.

Į leidinį autorius sudėjo 1969 – 2011 metais jo paties parašytus ir rajoninėje spaudoje spausdintus straipsnius apie Šilutės ir Pagėgių krašto gyvenimą, fotografijas.

Knygą S.Mėlinauskas paskyrė savo buvusiems skaitytojams ir Sąjūdžio dienų draugams.  
Išsamiausiai naująjį leidinį pristato pats autorius.

Ši knyga atsirado lyg ir netikėtai. Netikėtai todėl, kad apie jos sudarymą niekada nepamaniau nei ilgus metus dirbdamas laikraštininko darbą, nei tada, kai su juo atsisveikinau, apsidžiaugęs, jog pagaliau tapau laisvu nuo konvejerinio rašymo žmogumi.

Tuščioje kaimo sodyboje dulkėjo suversta krūva senų laikraščių ir kitokių popierių, kuriuos suvežiau čia palikęs redakciją bei persikėlęs gyventi į mažesnį butą. Kartą, kažko bešnerkščiant po tą popieryną, akis užkliuvo už pageltusio „Pamario“ laikraščio ir vienos jo publikacijos. Joje rašė, kad 290 įpykusių šilutiškių kreipėsi į Komunistų partijos rajono komitetą, rajono Tarybos vykdomąjį komitetą bei laikraščio redakciją ir paprašė pakeisti mėsos pardavimo Šilutėje tvarką: mėsą pardavinėti tik tiems, kas pateiks pasą ar kitą asmens dokumentą, nes dabar daug mėsos išperka iš svetur atvykę pirkėjai, todėl jos nebelieka Šilutės gyventojams…

„Na, ir laikai buvo.., – tarstelėjau mintyse praeitį prisiminęs. – O kas apie tą skundą rašė?“

Pasirodo, rašinys – mano… Štai tada ir dingtelėjo: jeigu net aš, rašinio autorius, to atsitikimo nebeprisiminiau, tai kas panašias detales, smulkmenas, vaizdingai atspindinčias sovietinių laikų buitį, beprisimins praslinkus dar virtinei metų? Ir ne tik buitį atspindinčias. Ir ne tik sovietinius laikus, bet ir Atgimimo aušrą mūsų Pamaryje, pirmuosius atkurtos Nepriklausomybės metus bei vėlesnes dienas, anuomet Šilutės ir Pagėgių krašte gyvenusių žmonių lūkesčius, siekius, džiaugsmus, laimėjimus ir nusivylimus. Pagalvojau tada: juk aš buvau daugelio to laiko įvykių, permainų liudininkas ir dalyvis, per keturiasdešimt žurnalistinio darbo metų sutikau daugybę žmonių, apie daug ką rašiau, daug ką lyg ir savotiškai įamžinau – patarlė sako, jog tai, kas parašyta plunksna, to ir kirviu nebeištašysi…

Prisiminiau vieno universiteto dėstytojo žodžius, kad laikraštis turi du gyvenimus: pirmąsyk jis įdomus tada, kai pasirodo, o antrąsyk, kai žmogus jį skaito po daugelio metų. Taip netikėtai ir švystelėjo mintis, ar nereikėtų tą senų laikraščių krūvą nuodugniai peržiūrėti ir galbūt kai kuriuos savo rašinius atrinkti, o paskui gal ir į vieną daiktą sudėti, manding, jei ne šiandien, tai gal kada nors tai bus įdomu kokiam nors mūsų laikais negyvenusiam žmogui, vietos istorija besidominčiam smalsuoliui. Gal tuose rašiniuose skaitytojas aptiks mažai bežinomų arba jau visai užmirštų faktų, detalių, gal atgys jau išblukę mano kartos gyvenimo vaizdai, skimbtelės tolimas praeities varpelis. Gal…

Dirbdamas redakcijose, nevertinau savo rašinių, visada gyvenau tik viena mintimi: kaip parašyti į vieną numerį, paskui kaip – į antrą, trečią…, į dviženkliu ir triženkliu skaičiumi pažymėtą. Taip sukosi darbo konvejeris, tą konvejerį vadinau ir galera, į kurią, nežinia, koks velnias mane jauną atnešė ir prikaustė daug metų irkluoti.  Atmestinai rinkau ir pačius laikraščius, kuriems rašiau. Todėl anoje popierių krūvoje daugelio egzempliorių neberadau, ieškojau savo rašinių „Pamario“ redakcijos, Šilutės ir Klaipėdos bibliotekų komplektuose pakeldamas senų laikraščių dulkes ir retkarčiais nuo jų nusičiaudėdamas.  Pradžioje atsirinkau per 600 už akies užkliuvusių publikacijų, po septynių atrankos turų iš to pluošto nebeliko nė pusės. Bet ir po tokio radikalaus rašinių atsijojimo knyga vis tiek gimė gal ir nepadoriai stora…

Daugelis kuklių, šviesių žmonių, apie kuriuos rašiau, jau išėjo Amžinybėn. Kai kuriuos teberegiu lyg gyvus: štai ankstyvas pavasario rytas, žmogus eina per rasotą gimtinės pievą, ir rasoje palieka žmogaus pėdos… Suradau net rašinį, pavadintą „Pėdos rasoje“. Pamaniau, kad taip galėtų vadintis ir būsima knyga – mes visi, eidami gyvenimo keliu, paliekame kažkokius pėdsakus. Vieni – vos matomus, kiti – giliau įspaustus. Vienų pėdos granite (tiesiogine ir perkeltine prasme), kitų – lakiame smėlyje, rytmečio rasoje…

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.