S. Paltanavičius. Prasideda labai pavojingas metas

gyvunas-kelyje-Besibaigiant vasarai didėja tikimybė kelyje susidurti ne tik su patirties stokojančiais paukščių jaunikliais, bet ir su stambiais miško žvėrimis. To reikėtų nepamiršti išsiruošiant į kelionę.

Vasaros paskutinės savaitės pažymėtos paukščių migracijos ženklais. Visų pirma, jie pakeitė ar tebekeičia plunksnas: vietoj prašmatnaus pavasario rūbo įgyja poilsio apdarus. Jis – pilkesnis, mažiau krentantis į akis. Dabar sparnuočiams svarbiausia išlikti, išgyventi iki pavasario, kuo rečiau pakliūti į plėšrūnų akis. Pilkas, prie gamtos labiausiai derantis apdaras tam tinka labiausiai.

Vasaros paukščių migracija nėra matoma paprastam stebėtojui – ore nemirga skrendančių paukščių pulkai. Ypač, jeigu nesi pamaryje ar prie jūros, jeigu aplink sodą nesisuka varnėnų debesys. Prie didesnių ežerų, Kuršių marių kas vakarą ir rytais stebimi nendrynuose nakvojančių kregždžių pulkai, kurie čia neužsibūna, po dienos patraukia į pietus.

Paskutinę rugpjūčio dekadą ypač aktyvūs žvėrys, tačiau sumaišties jų gyvenimuose nerasime. Nukirtus javus daugelis stirnų, šernų iš laukų patraukė į miškus, miškelius, ką tik baigėsi stirnų ruja ir tuoj prasidės briedžių bei tauriųjų elnių vestuvės. Rudenį žvėrys skubės persikelti į ramesnes, maisto gausias priebėgas, be to, aktyviai maitinsis ir kaups riebalų atsargas žiemai. Stambieji žvėrys mielai naudojasi žmonių sukurtomis ganyklomis, todėl jų paros ritme yra vietos kelionei į laukus, maitinimuisi, grįžimui. Kartais taip keliaujama ne vieną kilometrą. Suprantama, šių kelionių metu žvėrių takai kerta kelius, net judrias magistrales. Todėl įprastu atveju tampa dilema: žvėris ir automobilis – kas kam turi duoti kelią? Įvykus nelaimei automobiliui susidūrus su žvėrimi, mes visada linkę kaltinti tik žvėrį.

Būtų paprasta pasakyti, jog pakaktų užtverti visus kelius ir šios problemos neliktų. Tai, beje, jau padaryta dideliuose mūsų svarbiausiųjų magistralių ruožuose. Dažnai nustembama, kad tvoros pastatytos net laukuose, kur žvėrys pastoviai negyvena. Iš tikro beveik neįmanoma pasakyti, kur tiksliai per kelią eis žvėrys. Dažnai iš vieno miško masyvo į kitą, iš miškelio į laukus ir atgal jie keliauja per pievas, arimus – taigi visai ne per mūsų įsivaizduojamas vietas.

Jau nuo pirmosios rugpjūčio dekados keliuose žūsta labai daug smulkiųjų gyvūnų – ežių, lapių ir mangutų, kiaunių. Tokia pat bėda ištinka pakelėse ieškančius baltuosius gandrus, prie nudaužtų gyvūnų lesti nusileidusius suopius. Didelė keliuose žūstančių gyvūnų dalis – šiųmečiai jaunikliai, kurie yra dar labai patiklūs, neatsargūs, neišmanantys visų galimų žmogaus keliamų pavojų.

Bet koks šių gyvūnų susidūrimas su transportu baigiasi gyvūnų žūtimi. Tačiau dabar prasideda naujas pavojingojo meto etapas, nes keliuose vis dažniau pasirodo stambieji žvėrys. Didžiausia tikimybė juos sutikti kelyje naktį ar prieblandoje. Dabar, jau regimai trumpėjant dienai šis pavojingasis laikas yra ilgesnis. Be to, budriems tenka būti ir dieną, nes laukuose stirnos keliauja iš vienos pievos į kitą, miškuose per kelius taip pat eina elniai, šernai, briedžiai. Ar galima žinoti, kur jie keliaus šiandien?

Keliai kerta ir raižo gyvūnų miškus, tvoros apriboja jų judėjimą. Įprastas vaizdas – prie tvoros sustojusios ir plyšio joje ieškančios stirnos, briedžiai. Rujos metu žvėrys, ypač briedžiai, gali šokti per tvoras, jas nulenkti, nuplėšti savo kūno svoriu. Ruja – labai svarbus gyvūnų biologijos etapas, todėl gyvūnai gali elgtis neįprastai.

Lietuvoje yra įrengtos pirmosios pralaidos po keliais, jų bus ir daugiau. Pavojinguose kelio ruožuose statomi įspėjantys kelio ženklai, kurių nepaisyti negalima. Tačiau susidūrimų su laukiniais žvėrimis būna, kartais jie baigiasi ir skaudžiomis pasekmėmis.

Todėl turime būti ne tik akylūs, bet ir atsargūs, suprantantys, kad laukiniai žvėrys keliauti turi tokią pačią teisę kaip ir mes. Tačiau mes galime naudoti save ir juos saugančias priemones bendram labui.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.