Ilgai trukę svarstymai dėl po renovacijos durų niekaip neatveriančio Žemaičių Naumiesčio miestelio muziejaus pagaliau artėja į pabaigą.
Šilutės rajono politikai artimiausiame posėdyje balandžio 9 d. svarstys vienintelio šio muziejaus etato perdavimo Šilutės muziejui klausimą, tad tikėtina, kad jau greit iš sąstingio pajudės ir muziejaus finansavimo, ir jo įrengimo darbai.
Tada pasibaigtų ir dabar susiklosčiusi keistoka situacija, kai muziejinę veiklą Žemaičių Naumiestyje privalo vykdyti tenykštis Žemaičių krašto etnokultūros centras, o naumiestiškių surinkti eksponatai priklauso Šilutės muziejui.
Eksponatų -apie 20 tūkstančių
1952-ieji buvo ta pradžia, kuomet Žemaičių Naumiesčio mokykloje buvo įkurtas kraštotyros būrelis. Jo įkūrėjas, istorijos mokytojas Benedikas Orentas su savo mokiniais ilgą dešimtmetį kaupė įvairią istorinę medžiagą, ir 1962-aisiais Lietuvos kraštotyros draugija jų surinktiems senoviniams eksponatams jau suteikė visuomeninio muziejaus statusą.
Dar toliau palypėta 1980-aisiais, kai Lietuvos kultūros ministerija šiam kraštotyros muziejui suteikė Liaudies muziejaus vardą.
1992 m. Žemaičių Naumiesčio muziejus tapo Šilutės muziejaus filialu, o dar po dešimtmečio – VšĮ Žemaičių krašto etnokultūros centro padaliniu. Toks jo statusas yra iki šiol. Tačiau šis statusas muziejui nėra palankus.
Etnokultūros centro vadovas Valerijonas Krutikovas ir muziejininkės – edukatorės pareigas vos prieš mėnesį perėmusi naumiestiškė Valentina Pielikienė ilgai vedžioja tarp antrajame muziejaus pastato aukšte sukrautų eksponatų. Raižiniais puoštos spintos, komodos ir kėdės, stalai, įvairūs, net į 18 ir 19 amžių nukeliantys namų apyvokos daiktai – vilnų verpimo, sviesto mušimo, skalbinių lyginimo, virvių vijimo ir net tabako pjaustymo įrenginiai, audimo staklės, mediniai indai, vokiškos kavos skrudintuvės, apavas (klumpės ir vyžos), – visko ir neišvardinsi.
Yra ir nemažai sakralių eksponatų, liaudies kūrybos, numizmatikos, ikonografijos kolekcijos, ypač netikėti – senovės kraštiečių savo vaikams pagaminti žaislai: pintu viršumi žavintis vežimėlis lėlėms ir klajoklių čigonų kibitka.
Muziejui priklauso ir nemažai archeologinių kasinėjimų radinių, kurie šiuo metu saugomi jau Šilutės muziejaus fonduose, taip pat visa kalvės įranga ir įvairūs žemės ūkio padargai, laikiną prieglobstį dar prieš renovaciją radę vieno naumiestiškio ūkiniuose pastatuose.
Atskirose dėžėse sugulė nemažai senovinių rūbų, tekstilės gaminių, o lentynose – įvairių spaudinių, raštijos ir dokumentinės medžiagos apie šį kraštą.
Kiek iš viso eksponatų surinkta, ir po kiek jiems metų, gal jau niekas nebeatsektų, bet, V.Krutikovo žiniomis, dar muziejui vadovaujant B.Orentui jų čia skaičiuota apie 20 tūkstančių.
Įrengti reikia ir žmonių, ir daug pinigų
Vietos gyventojai myli ir puoselėja savo muziejų. Anot V.Pielikienės, ir dabar naumiestiškiai dažnokai užeina čia, nešdami kokią senieną. „Rūpi mūsų žmonėms muziejus, ne vienas paklausia, ar dar tebeturime kokį jo seniai atneštą eksponatą“, – sako muziejininkė.
Todėl visai suprantamas naumiestiškių noras, kad jų muziejus kuo greičiau atvertų duris lankytojams. „Bet pagrindinis stabdis yra pinigų trūkumas“, – apibendrina V.Krutikovas.
Besiruošdami savo muziejaus atidarymui naumiestiškiai apvažiavo keletą analogiškų kitų šalies ir net Latvijos įstaigų ir susidarė vaizdą, kaip šiandien įrengiami šiuolaikiški muziejai. Nesileidžiant į detales galima pasakyti V.Krutikovo pavyzdžiu: dar prieš kelerius metus padarytais specialistų paskaičiavimais, tam, kad taip šiuolaikiškai būtų įrengtas ir šis muziejus, būtų reikėję apie 600 tūkstančių litų.
Bet skaičiuoti galima tada, kai… yra ką skaičiuoti. Tuo tarpu naumiestiškiai tuo pasigirti negali dėl to, kad prieš keletą metų, jiems patiems nežinant, buvo „nurašyti“ į žinybinių muziejų grupę. Tai padarė Kultūros ministerija, o prieš Naumiesčio muziejininkus tai atsigręžė tuo, kad jiems buvo užvertos visų įmanomų finansavimo šaltinių durys. Kadangi žinybinius muziejus privalo išlaikyti juos įsteigusios žinybos, tai naumiestiškiai dabar nebegali pretenduoti nei į Kultūros ministerijos, nei į projektines lėšas.
Dar vienas dalykas – įrengti muziejų yra ir milžiniškas darbas. V.Krutikovas rodo jų pačių parengtą muziejaus koncepciją. „Pasienio miestelis. Jo istorijos atspindžiai“, – tokį pavadinimą muziejaus veiklai siūlantys naumiestiškiai mano, kad jame reikėtų parodyti Žemaitijos – Mažosios Lietuvos sandūroje gyvenusių žmonių buitį, kaupti, tyrinėti ir patraukliai pristatyti dvasinį ir materialinį pasienio miestelio paveldą.
Anot jų, būtų tikslinga rengti ir edukacinius užsiėmimus, čia pat leisti lankytojams išbandyti įvairius senovės kraštiečių darbus, tarsi įtraukti juos į tuometinę prekybos ir amatų veiklą.
Muziejuje būtų ir simbolinė žydo krautuvėlė, ir arbatinė, siuvėjos, skurdaus valstiečio ir pasiturinčio miestiečio kambariai, veiktų ekspozicijos apie žymius apylinkės žmones ir jų darbus, tremtį, genocidą ir t.t.
Muziejui skirtas visas apie 250 kv. metrų ploto pastato II aukštas, o eksponatai, netelpantys ekspozicijose, būtų saugomi palėpėje įrengtoje saugykloje.
Žengiamas žingsnis pirmyn
Pasak V.Krutikovo, šiuolaikiškuose muziejuose įrengiant ekspozicijas neretai darbuojasi po keliasdešimt žmonių, tuo tarpu naumiestiškiai dabar turi vos 1 etatą.
Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė mano, kad Žemaičių Naumiesčio muziejininko etato perdavimas Šilutės muziejui bus žingsnis iš sąstingio, kuris tęsiasi nuo pat Žemaičių Naumiesčio muziejaus pastato rekonstrukcijos.
„Mums dabar svarbiausia, kad atitekėtų pinigai, o Žemaičių Naumiesčio muziejinę veiklą vėl ėmus kuruoti Šilutės muziejui, reikalai pajudės pirmyn“, – sako vedėja.
Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė patvirtina, kad, be viso kito, tokiai įstaigai kaip muziejus reikalingi ir restauratoriai, kurių Šilutės muziejuje dirba 3. Šie specialistai restauruotų ir naumiestiškių eksponatus, kaip dabar, prijungus Švėkšnos muziejų, restauruoja švėkšniškių sukauptas vertybes.
Esant reikalui, muziejus tarpininkauja, kuomet prireikia Vilniaus restauratorių pagalbos.
Šilutės muziejus turi jau 3 padalinius – Švėkšnoje ir du Macikuose, tad Žemaičių Naumiesčio muziejus būtų jau ketvirtasis.
R.Šikšnienė sako irgi jau seniai kalbėjusi, kad reikia politinio sprendimo prijungti Žemaičių Naumiesčio muziejų. Bet ir ją pasiekė naumiestiškių nerimas, esą gali nutikti taip, kad tuomet jų muziejus liksiąs „podukros“ vietoje ir jam nebus skiriama reikiamo dėmesio, ar – dar blogiau – šilutiškiai išsivešią naumiestiškių sukauptus eksponatus.
„Neimsime mes jų eksponatų, savų neturime kur eksponuoti. Mums tik svarbu, kad jie būtų tinkamai tvarkomi, registruojami, aprašyti ir prižiūrimi“, – ramina R.Šikšnienė.
Pasak direktorės, jau atėjo tas metas, kai eksponatai skaitmeninami, muziejininkai siunčiami tobulintis į kursus, o tai padaryti naumiestiškiai irgi galės tik būdami Šilutės muziejaus padaliniu.
Naumiestiškiai tai supranta, ir sako esantys dėkingi, jog ir dabar neretai sulaukia Šilutės muziejininkų pagalbos.