Mažosios Lietuvos krašto, Saugų seniūnijos, Berciškės kaimo šviesulys, krašto istorijos puoselėtojas ir žinovas D. Jaunius, šį kartą prabilo ne įdomiomis istorijomis, bet kūryba – į Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos Saugų filialą atvežė savo medžio ir akmens dirbinių parodą „Kaukai“.
Kas tie kaukai?
Meistrauti iš medžio – Donato hobis, kaip ir ieškoti praeities senoviniuose žemėlapiuose ar spaudiniuose. Pasak Donato, jis nuo mažumės mėgo „krapštyti ir dailinti“ peiliuku kokią medžio pliauską. Daug medinukų Donato rankos padariusios, daug išdovanota. Anksčiau skaptuodavo ir atminimo lentas. Noras vis kažką naujo pagaminti atvedė net prie išskirtinio Lietuvos pasiekimo. Tokiu pripažinta 2020-aisiais Saugų gyvenvietės centre atvežta ir pastatyta klumpė milžinė, jau 4 metus džiuginanti pravažiuojančius ir mažuosius saugiškius, mėgstančius įlysti, atsisėsti ar tiesiog visu ūgiu išsitiesti klumpėje. Šimtametyje Saugų malūne-lentpjūvėje įkurdinta statulėlė – iki pusės žmogus, apgaubtas ąžuolu, veidas – ąžuolo lapais, ir susirangęs žaltys.
Donato rankos sukūrė daugiau kaip 300 medžio, akmens, molio dirbinių, tačiau ši jo paroda – pirmoji.
Kas tie kaukai? Kaukas lietuvių mitologijoje apibūdinamas kaip mitinė būtybė ir laikomas vaisingumo, derliaus, turtų dvasia. Kaukų būta vyriškų ir moteriškų. Dažniau – vyriškų. Tai mažuliai žmogeliai su žmogaus veidu. Kaukučiai lankydavosi arba nuolat gyvendavo sodybos kluone, svirne, kamaroje ir nešdavo skalsą ir gėrį. Kaukas pirmą kartą sodyboje pasirodydavo netikėtai, atnešdamas kokį nors menkniekį – skiedrų, šieno ir pan. Jei šeimininkas dovaną priima, pasirodo ir patys kaukai.
Kaukai yra matomi naktį mėnesienoje arba miglotą dieną. Kaukai – mirtingi, jie gali sudegti ugnyje, juos gali nutrenkti Perkūnas, – visai kaip žmones.
Kaukus maitindavo duona, pienu ar apeiginiu gėrimu – alumi. Kaukai niekad nenešė pinigų, o tik įvairių daiktų, kurie niekam nereikalingi. Taigi kaukai buvo dvaselės, didinusios turtą, gautą iš motinos žemės. Kalbininkai aiškina, kad nuo kauko kilęs žodis kaukė.
Išdrožti ne iš paprasto medžio
Žiūri į Donato sukurtų medinių ir akmeninių kaukų kolekciją ir tarsi jauti, kad visai čia, šalia, tikrai gyvena paslaptingos miškų, namų dvasios, turinčios paslaptingus namus, ypatingas galias ir, dievaži, – taip norisi visu tuo tikėti… Romantiška įsivaizduoti esant mitinių būtybių buveines, juolab, kad jų atvaizdai, išdrožti ne iš paprasto medžio, bet iš medžio, išgulėjusio tūkstančius metų po žemės sluoksniu, Donato atkasto ir netikėtai atrasto…
Verta užsukti Saugų bibliotekon ne tik vaikams, kuriuos neabejotinai apgaubs pasakos atmosfera, bet ir suaugusiems, kad bent akimirkai nukeliautų mintimis į stebuklą, patikėdami, jog naktimis atgyja ir šeimininkui tarnauja su meile ir kūrybine išmone sukurti Donato kaukučiai.