Lietuviams, duona buvo ir yra ne tik maistas, bet ir ypatingas, prigimtines tradicijas primenantis simbolis. Minint Duonos dieną puiki proga pažvelgti giliau į duonos istoriją ir jos reikšmę.
Pilnutėlėje Švėkšnos Tradicinių amatų centro salėje buvo pilna ir suaugusiųjų, tautiniais rūbais pasidabinusių, šurmulio, ir vaikiškų balsų. Atvyko ir dvasiškiai – katalikų Antanas Putramentas ir evangelikų liuteronų Valdas Miliauskas, rajono politikai, vietiniai gyventojai. Švėkšniškius užsuko pasveikinti ir LR Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, palinkėjęs Švėkšniškių sambūriui tęsti pradėtas veiklas, padėkojo už prasmingas iniciatyvas.
Pagarbiai į salę įnešus šventės organizatorės, Švėkšniškių sambūrio vadovės Ingritos Riterienės iškeptą didžiulį duonos kepalą, prasidėjo šventė. Duoną patikėta įnešti Švėkšnos seniūnui Alfonsui Šepučiui, kuris su neslepiamu jauduliu ant lininio rankšluosčio nešė duonos kepalą, o padėjęs į skirtą vietą, nusilenkė.
Malda ir ritualine apeiga kunigas A. Putramentas pašventino duoną, kuri pasak jo, įgavo šv. Agotos duonos savybių ir apsaugos. Mintimis apie duoną, kaip sakralumo šaltinį, pasidalino ir kunigas V. Miliauskas.
Nors papročiai, tikėjimai keitėsi, bet duonos kepimo būdai, receptūra per šimtmečius mažai pasikeitė. Iki šių dienų labiausiai vertinama juoda ruginė, be priemaišų duona. Apie papročius ir duonos kepimo tradiciją Mažojoje Lietuvoje, pasakojo ansamblio „Verdainė“ narė, švėkšniškiams gerai pažįstama kraštietė Asta, „Verdainės“ folkloro ansamblis su vadove Regina Jokubaityte dovanojo spalvingą muzikinę programą. Šilutiškiams antrino ir Švėkšniškių sambūrio ansamblis, išjudinęs visą auditoriją, privertęs užtraukti bendrą dainą. Posmus apie duonelę dovanojo mažosios švėkšniškės – vaikų darželio ugdytinės. Susirinkusieji pamatė ir „Saulės“ gimnazijos pradinukų piešinių „Duonos kelias“ parodą.
Tautosakoje žodis „duona“ vartojama viso maisto ir net paties gyvenimo prasme. Juk apie mirusį sakoma „Jau jis baigė valgyt savo kepalą“, „Jis jau atriekta duonos riekė“. Duona prilyginama gimtinei: „Kur duona ten ir namai“. Nė vienas valgis nebuvo taip gerbiamas, kaip kasdieninė juoda duona.
Šventės vedėja I. Riterienė, prikepė nesuskaičiuojamą duonos kepalų kiekį ir juos dovanojo dalyviams, pagalbininkams, svečiams. Didysis duonos kepalas šventės pabaigoje padovanotas kunigui V. Miliauskui, kad jį nuvežtų VšĮ „Gabrielius“ bendruomenei. Šventės rėmėjas, verslininkas Algimantas Toliušis savo kepykloje iškepė ir padovanojo net 60 pagrandukų.
Šv. Agota duonos globėja tapo susiliejant pagonybės ir krikščionybės papročiams. Ji perėmė nemažai ugnies ir židinio globėjos deivės Gabijos funkcijų. Kaip žinia, duonos be ugnies neiškepsi, o šv. Agotos istorija taip pat susijusi su ugnimi.