Kaip gesinti gaisrą vienam? Kaip nuskubėti į įvykio vietą, jeigu sena tratanti mašina sugeba išvystyti tik tokį greitį, kaip arklio traukiamas vežimas? Kaip padėti skęstančiajam, jei turi tik gelbėjimo ratą? Kaip padėti po avarijos automobilyje prispaustam žmogui, jeigu neturi jokių įrankių? Galų gale, kaip apsaugoti save, jeigu į uždūmytas patalpas tenka eiti be specialios kvėpavimo įrangos?
Tokie klausimai kyla pabendravus su nestatutiniais Šilutės rajono ugniagesiais. Neapsikentę savo darbo sąlygų, vos 450 Eur siekiančių atlyginimų, jie prisijungė prie kitų savivaldybių ugniagesių ir antradienį dalyvavo protesto akcijoje Vilniuje.
Šilutės nestatutiniams ugniagesiams gruodžio atlyginimai, kad ir menki, bus išmokėti, tačiau pinigų trūkta kitur – naujoms uniformoms, kvėpavimo ir kitai įrangai, galų gale reikia naujų automobilių.
Į gaisrus važiuoja po vieną
Protestą rengiančios profsąjungos pabrėžia, kad šiemet savivaldybių ugniagesiams gelbėtojams buvo numatyta beveik 24,8 mln. eurų, nors finansavimo poreikis buvo 27 mln. eurų. Kitąmet savivaldybių ugniagesiams reikėtų 32 mln. eurų, nors biudžete planuojami 27 mln. eurų.
Savivaldybių ugniagesiai taip pat reikalauja laikytis Vyriausybės patvirtintų taisyklių, kad kiekvienoje savivaldybių ugniagesių komandoje prie automobilinės cisternos būtų priskirti ne mažiau kaip du žmonės, dirbantys keturiomis pamainomis. Anot jų, pagal dabartinį etatų skaičių yra užprogramuojami ugniagesių viršvalandžiai, kuriems apmokėti lėšų neskiriama.
Savivaldybei pavaldžioje Šilutės rajono priešgaisrinėje tarnyboje yra penkios ugniagesių komandos – Žemaičių Naumiesčio, Vainuto, Švėkšnos, Kintų ir Saugų. Taigi, jei tose apylinkėse nutinka nelaimė, visų pirma ten siunčiami nestatutiniai ugniagesiai. Vėliau, jeigu to reikia, jiems į pagalbą atskuba Šilutės ar Klaipėdos sukarintos tarnybos ugniagesiai.
Kiekvienoje komandoje dirba po 9 ugniagesius, kurie vidutiniškai perdirba 15,7 valandų per mėnesį (o per paskutinį ketvirtį po 53 valandas). Kadangi lėšų viršvalandžiams išmokėti neskiriama, tai juos atiduoda poilsio dienomis.
Todėl dažnai būna taip, kad dirba ir į gaisrą važiuoja tik vienas ugniagesys. Jam tenka ir seną sunkų automobilį vairuoti, ir vairuojant per raciją kalbėti, ir vienam žarnas išsitempti bei vandenį paleisti.
„Yra paskaičiuota, kad reikėtų 9,5 etato vienai komandai, tada daugmaž visą laiką važiuotų po du žmones“, – sako Priešgaisrinės tarnybos viršininkas Darius Endzelis.
Anot jo, prieš keletą metų buvo dar prasčiau, komandoje dirbdavo po 5 ugniagesius. Ir nors dirbti vieniems sunku, vyrai neturi kitos išeities.
„Būtų finansavimas, mes žmonėms neduotume poilsio dienų, sumokėtume už viršvalandžius. Visi būti patenkinti – ir jų algos būtų didesnės, ir dirbtų po du“, – sakė jis.
Šiemet Priešgaisrinės tarnybos ugniagesiai į įvykius išvažiavo 266 kartus – gesino gaisrus, gelbėjo avarijose, šalino medžius, gelbėjo gyvūnus, gesino degančią žolę ir miškus.
Uždirba 450 Eur
Kas ketvirtą parą budintys Šilutės komandų nestatutiniai ugniagesiai vidutiniškai uždirba apie 450 Eur per mėnesį. Alga šiek tiek kinta, priklausomai nuo darbo stažo, naktinių pamainų ar budėjimų šventinėmis dienomis. D. Endzelis neslepia, kad dauguma vyrų turi kitus darbus, nes kitaip neišlaikytų savo šeimų. Tad vieni gamina baldus, kiti remontuoja mašinas, deda langus, ūkininkauja.
Mūsiškiams dar pasisekė, nes algos už gruodį jiems bus išmokėtos, tačiau kurą paskutiniam šių metų mėnesiui jau teks pirkti 2020 metų sąskaita.
Savivaldybių ugniagesiai į gaisrus turi važiuoti senu, dar sovietinius laikus menančiu transportu. Kiekviena komanda turi po mašiną, kuri vidutiniškai yra 28 metų senumo. Jų cisternose telpa nuo 2,5 iki 3 tonų vandens. „Mašinos senos, o kai sugenda, detalių gauti sunku“, – atsidūsta D. Endzelis.
Kita bėda, kad gesindami gaisrą ugniagesiai ir patys rizikuoja savo sveikata, o neretai ir gyvybėmis, nes neturi kvėpavimo organus apsaugančios įrangos. Pasak viršininko, vos keli rajonai turi specialius aparatus, kurių vienas kainuoja apie 2000 Eur. Pasirodo, kad iš valstybės biudžeto neskiriama lėšų pagrindinėms priemonėms, o pagal nustatytą tvarką, tarnyba negali pirkti daikto, brangesnio nei 500 Eur.
D. Endzeliui buvo apmaudu, kai Šilutės durpyno gaisro metu jo komandų vyrams teko dirbti su paprastais respiratoriais, tuo tarpu sukarintų tarnybų ugniagesiai turėjo specialius kvėpavimo aparatus. Ironiška ir tai, kad nuvažiavę pas skęstantį žmogų, pavyzdžiui Kintų komandos vyrai, jam gali numesti tik… gelbėjimo ratą, nes neturi valties. Dažniausiai jie komentuoja situaciją nuo kranto ir laukia kada atvyks kolegos iš Šilutės ar uostamiesčio.
Pasak viršininko, 94,58 proc. pinigų, skirtų iš valstybės biudžeto, buvo skirti atlyginimams. Likę 5,42 proc. – šildymui, malkoms, kurui, sąskaitoms už elektrą, vandenį, automobilių remontui.
Patiria gėdingų situacijų
Vienas iš protesto akcijoje dalyvavusių mūsiškių – Kintų komandoje 3 metus dirbantis Artūras, kartu su juo važiavo keturi kolegos iš Žemaičių Naumiesčio. Artūras turi ir kitą darbą, ugniagesiu pradėjo dirbti, nes nori padėti kitiems.
Labiausiai jam skaudu dėl pasenusios technikos, pačių ugniagesių saugumą užtikrinančių priemonių stygiaus. Anot jo, valdžia nesugeba aprūpinti elementariausiais dalykais: kvėpavimo organų apsaugomis, pneumatinėmis žirklėmis, pjūklais.
Artūras prisimena, kaip jam teko eiti į uždūmintą namą, nes jame buvo du dujų balionai. Nors ir neprivalėjo, jis rizikavo, nes balionai galėjo sprogti.
Nuvažiavus į gaisrą po vieną ugniagesiams sudėtinga vienu metu laikyti žarną ir paleisti vandens siurblius, gerai, kad dažnai padeda žmonės. O būna ir tokių, kurie pasako, kad čia ne jų reikalas, jie tik stebisi, kaip ugniagesys atvažiuoja vienas. Dėl to tenka patirti gėdingų situacijų ir aiškinti, kad ne jie čia kalti…
Artūro kolegoms yra tekę matyti avarijos metu automobilyje prispaustus žmones, tačiau pirmi nuvykę ugniagesiai buvo bejėgiai jiems padėti, nes neturėjo jokių priemonių. „Negi valdžia negali skirti pinigų pneumatinėms žirklėms ar benzininiam pjūklui? Tokiu atveju pasiėmęs šepetį gali tik asfaltą šluoti, nes nieko padaryti negali“, – vaizdžiai kalbėjo vyras.
Jis stebisi, kad valdžios vyrai šimtus tūkstančių išleidžia įvairioms dovanoms – paauksuotiems laikrodžiams, saldainiams, o galėtų už juos nupirkti įrangos žmonėms gelbėti.
Gėdingų situacijų ugniagesiams tenka patirti ir važiuojant senomis mašinomis. Anot Artūro, jos išvysto ne ką didesnį greitį, negu arkliu pakinkytas vežimas. „Važiuoji su švyturėliais 60 – 70 km/h greičiu, o tave lenkia kitos mašinos. Mašinos viduje neįmanoma susišnekėti per raciją su kolegomis, nes viskas bilda, trata. Kiek degalų galėtume sutaupyti, jei valdžia nupirktų naujas mašinas“, – svarsto Artūras.
Kartą, pratybų metu, iš Kintų važiavęs senutėlis ugniagesių automobilis sugedo, visa laimė, kad nesprogo…
Vos pradėjęs dirbti ugniagesiu, Artūras nusipirko striukę. Kelnės, kurias jis gavo, buvo trimis dydžiais per didelės. Jo iniciatyva komandos vyrai nusipirko vienodas kepuraites, ant vienodų marškinėlių ir megztinių uždėjo Priešgaisrinės tarnybos ženklus – kad būtų panašesni į ugniagesius. Pasirodo, ir aprangai nupirkti lėšų stinga. „Aš nevaikščiosiu kaip valkata, jeigu esu gaisrininkas, tai ir turiu atrodyti, kaip gaisrininkas“, – rėžia vyras. Juk ugniagesys, nesvarbu statutinis, ar nestatutinis, turi taip ir atrodyti.
Artūras ir kiti jo kolegos dėkingi veikliam šios tarnybos viršininkui Dariui. Kelis metus vadovaujančio D. Endzelio dėka, Kintų punkte buvo įrengtas tualetas, dušai, virtuvėlė. Tad tarnybos metu vyrai bent čia jau gali jaustis patogiai.