Savo šventę švenčiantys paštininkai – mūsų kasdienybės dalis

Metų kalendoriuje yra dvi minėtinos dienos – spalio 9-oji – Pasaulinė pašto diena ir lapkričio 16-oji – Lietuvos pašto diena. Taigi, šią savaitę Lietuvos paštas šventė 103-čiąjį gimtadienį.

Saugų seniūniją aptarnaujanti laiškininkė Jūratė pas savo klientus važinėja automobiliu.

Žvilgsnis į praeitį

1874 m. spalio 9 d. buvo įkurta Pasaulinė pašto sąjunga (angl. Universal Postal Union, toliau UPU), todėl Pasaulinė pašto diena minima šią dieną. Šiuo metu UPU jungia narius iš 192 šalių. Lietuvos paštas prie UPU prisijungė 1922 m., o 1992 m. narystę atnaujino.

1918 m. Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, vienu iš svarbių uždavinių buvo Lietuvos pašto organizavimas. Iniciatyvos ėmėsi lietuviai, buvusieji rusų pašto žinybos tarnautojai ir jau spėjusieji iš Rusijos grįžti į nepriklausomą Lietuvą. Pirmiausia buvo sudaryta Pašto valdyba. Lietuvos pašto įkūrimo data laikoma 1918 m. lapkričio 16 d., kai vyriausybė paskyrė pirmąjį Pašto valdybos direktorių. Juo tapo inž. Benediktas Tomaševičius, uoliai pradėjęs organizuoti Lietuvos pašto tinklą. Sudarius Pašto valdybos personalą, buvo atidaryti pašto skyriai apskrities miestuose, jų įgaliotiniams pavedant atidaryti paštus mažesniuose miesteliuose. 1919 m. pabaigoje Lietuva jau turėjo tokį paštų tinklą, kuris galėjo nepriekaištingai tarnauti visuomenei.

Toliau vystantis ekonomikai ir kultūrai plėtėsi ir paštų tinklas. Nors personalo daugėjo, paštininkai visada būdavo perkrauti darbu. Mažame pašte dirbo tik du tarnautojai – viršininkas ir laiškininkas. Lietuvos pašto personalą sudarė trys grupės: Didžiosios Lietuvos pašto personalas (2300 tarnautojų); Mažosios Lietuvos pašto personalas (645); Vilniaus krašto personalas (1280).

Šilutėje ir Švėkšnoje

1594 m. Šilokarčemos (Šilutės) smuklei buvo duota privilegija laikyti pašto arklį arba sumokėti kasmet po 8 markes. Tuomet paštą gabeno nuo smuklės prie smuklės, vežė ne tik laiškus ir siuntinius, bet ir keleivius. Per Šilokarčemą ėjo karo ir pašto kelias Klaipėda – Tilžė, o valdyba buvo Klaipėdoje. 1718 m. Klaipėdos pašto valdyba atidarė pašto stotį Šilokarčemoje. 1875 m. atidarius Tilžės – Klaipėdos geležinkelį, arklių gabenamas paštas Šilokarčemoje panaikintas.

1909 m. paštui pastatomas naujas pastatas – vienas gražiausių namų Šilutėje. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, Šilutėje 1923–1939 m. veikė Lietuvos paštas, jame dirbo 5 darbuotojai. 1974 m. greta senojo pašto pastato pristatytas didžiulis trijų aukštų statinys.

Paštas Švėkšnoje įsteigtas apie 1856 m., o 1896 m. pašte veikė telegrafo skyrius. Caro laikais pašte galėjo dirbti tik rusai, lietuviai negalėjo būti net laiškanešiais.

Atkūrus nepriklausomybę paštas Švėkšnoje pradėjo veikti 1919 m. pavasarį. Nuosavų patalpų neturėjo. Po didžiojo 1925 m. Švėkšnos gaisro grafas skyrė patalpą parke esančiame name, o po metų paštas persikėlė į namą Liepų aikštėje, kuriame yra iki šiol.

Prieš dešimtmetį pašte dirbo du tarnautojai ir 5 laiškanešiai (iki tol buvo net 9), kurie prenumeratoriams pristatydavo apie 700 egzempliorių spaudos, laiškų, siuntinių ir kt.

Šiandien

Lietuvos paštas Pašto dieną pasitinka įgyvendindamas šimtmečio pokyčius. Per pastaruosius metus miestų laiškininkai aprūpinti elektriniais dviračiais, baigtas įgyvendinti mobiliojo laiškininko projektas, plečiamas LP EXPRESS savitarnos terminalų tinklas.

Mūsų rajone stacionarios pašto paslaugos teikiamos tik Šilutėje ir Švėkšnoje, visuose kitose seniūnijose – tik mobiliojo laiškininko paslauga.

Apie nūdienos darbo džiaugsmus ir rūpesčius pasikalbėti su pašto darbuotojais nepavyko. Tabu! Pasirodo, su žiniasklaidos atstovais gali kalbėtis tik atstovas spaudai. Būtų juokinga, jei nebūtų apmaudu…

Savo nuomone apie pašto svarbą sutiko pasidalinti du saugiškiai: Saugų seniūnas Arvydas Stonis ir politikas Zigmantas Jaunius. Abu tikino, kad nežino kada minima Lietuvos pašto diena. Bet tai netrukdo naudotis mobilaus paštininko paslaugomis, mat abiejų šeimos yra užsisakiusios spaudos, gauna laiškų ir juos siunčia.

Seniūno Arvydo įsitikinimu, pašto uždarymas Saugose nuliūdino. Vyresni gyventojai buvo dažni pašto lankytojai, čia ne tik spaudiniais apsirūpindavo, bet ir opias nūdienos problemas aptardavo, džiaugsmais ir vargais pasidalindavo. Paštas savo svarba buvo tarsi antroji įstaiga po bažnyčios.

Dabar galima mobilųjį laiškininką išsikviesti į namus, sumokėti jam mokesčius, gauti prenumeratą, išsiųsti laiškus ir siuntinius, bet bendravimo džiaugsmo žmonės nebepatiria. Ne kiekvienas ir sugeba laiškininką išsikviesti, mieliau eina patys į tą vietą, kurioje laiškininkas su automobiliu stovi.

Zigmanto šeima savo gyvenimo neįsivaizduoja be paštomatų paslaugos. Šeimoje įprasta kasdien siųsti ir gauti siuntas, todėl tenka važiuoti į Švėkšną arba Šilutę. Jam apmaudu, kad Saugose – didžiausioje kaimiškoje seniūnijoje, nėra nė vieno paštomato.

Sunkus ir atsakingas pašto darbuotojo darbas, kasdien skubėti su laukiamomis naujienomis, nepamirštant šypsenos, praskaidrinančios atokiau gyvenančiųjų kasdienybę. Tegul kiekvieną aplanko laiškai tik su džiugiomis žiniomis.