Sekmadienį šilutiškiai išlaikė tradiciją – skanavo cepelinus

Lietuvos gyventojai išskyrė lietuviškus nacionalinius patiekalus ar produktus, kurie labiausiai tiktų garsinti Lietuvą užsienyje: juodą ruginę duoną ir cepelinus, - tai parodė prieš porą metų atlikta apklausa. Ruginę duoną tarp trijų galimų pasirinkimų paminėjo kas antras (50 proc.), o cepelinus – 49 proc. respondentų. Trečioje vietoje yra šakotis (39 proc.), ketvirtas  – skilandis (31 proc.), penkti šaltibarščiai (24 proc.).

Amerikoje gyvenęs išeivijos lietuvis Juozas Vaičiūnas 2014 m. vasarį įgyvendino iniciatyvą visame pasaulyje pradėti švęsti Cepelinų dieną. Tądien visi raginami kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinus.

Lietuvoje cepelinai atsirado prieš 100-150 metų. Manoma, kad Žemaitijoje jie galėjo atsirasti iš vokiškosios Mažosios Lietuvos, o vėliau užkariavo ir kitus Lietuvos kraštus. Teigiama, kad šį pavadinimą patiekalas gavo dėl panašumo į dirižablį, kurį 1900 m. sukonstravo Ferdinandas Cepelinas.

Šilutiškiai Cepelinų dieną jau irgi mini ne vienerius metus, tad ir praėjęs sekmadienis išviliojo į kavines daug žmonių.

„Klumpėje“ – lankytojų antplūdis

Cepelinų sostine vadinamoje kavinėje „Klumpė“ sekmadienį buvo tikras lankytojų antplūdis. Čia pietavo ne tik šilutiškiai, bet ir tauragiškiai, klaipėdiečiai ir dar nežinia iš kur suvažiavę tautiečiai.

„Kada tik važiuoju su kolegomis į Rusnę darbo reikalais, visada pirmiausia užvažiuojame į „Klumpę“, o tik tada dirbti. Gardesnių, didesnių cepelinų, ir kurių kaina būtų tokia neaukšta, dar neteko ragauti nieku kitur“, – sakė uostamiestyje gyvenanti Irma.

Kavinės šeimininkė Virginija Mirauskienė suskaičiavo, jog tądien virėjoms katilus, kuriuose verdama po kelias dešimtis cepelinų, teko kaisti net 13 kartų. Tad kiek maišų bulvių joms teko nuskusti, jau niekas ir neskaičiavo.

Darbymetis tądien buvo ne tik „Klumpės“ virėjoms, bet ir pačiai kavinės šeimininkei. Kadangi vairuotojas Kęstutis jau nebepajėgė išvežioti visų užsakytų porcijų, V. Mirauskienė pati sėdo į asmeninį automobilį ir skubėjo nurodytais adresais. O laisvesniu metu dar ir telefonu paskambinusi ragino bent kiek pažįstamus atvažiuoti valgyti cepelinų… „Juk cepelinų diena – aš pavaišinti jus noriu“, – įkalbinėjo tuos, kurie dar bandė atsikalbinėti…

„Labai smagi diena buvo, dėkoju ir savo kolektyvui, kuris atlaikė tokį darbo krūvį, ir visiems, kurie atėjo“, – jau kitą dieną sakė Virginija.

„Trukio stotelėje“ – kviestinės viešnios 

“Kai esi kviečiamas valgyti cepelinų, kaip gali atsisakyti?..“ – sakė  į ,,Trukio stotelę“ atėjusios Šilutės Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) literatės ir keletas „Moterų seklyčios“ narių. Senjores iš anksto čia pakvietė kavinės šeimininkė Virginija Vaitiekienė.

Kavinėje jau garavo cepelinų pilni puodai ir obuolių pyragas, grojo lyriška muzika. Susėdusios prie stalų, viešnios prisiminė cepelinų dienos atsiradimo istoriją bei Šilutėje buvusį siauruką, su kuriuo susijęs ir šios kavinės pavadinimo atsiradimas.

Būrys viešnių vaišinosi ir kava, mėgavosi gražiu savaitgaliu bendraminčių būryje. Šeimininkei Virginijai ir jos kolektyvui už gardžius cepelinus ir svetingumą literatės padovanojo keletą savos kūrybos poezijos knygų ir buvo pakviestos dažniau užsukti.

Kiti kavinėje kalbinti lankytojai irgi džiaugėsi galimybe išeiti iš namų, pabendrauti ir senjorams rodomu dėmesiu. Įdomu tai, kad čia buvo ir tokių, kurie apie Cepelinų dieną dar nieko nebuvo girdėję.