Seminaras „Rusnė ir rusniečiai“ – visų kartų salos gyventojams

RUSNE SEMINARAS 3430 metų jubiliejų mininti Rusnės pagrindinė mokykla ir Salos etnokultūros ir informacijos centras surengė seminarą „Rusnė ir rusniečiai“. Šio seminaro lektoriai – moksleiviai ir jų pedagogė Violeta Lengvinienė, Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė, minėto centro direktorė Birutė Servienė ir pedagogė, tautodailininkė Violeta Benetienė -gvildentomis temomis sukėlė seminaro dalyvių susidomėjimą ir netgi pasididžiavimą miestelio, kuriame jie gyvena, istorija, čia gyvenusių žmonių pasiekimais, jų gyvenimo buitimi, verslais ir amatais.

Mokyklos direktorė Giliara Peteraitienė, sveikindama seminaro dalyvius – vaikus, jų tėvelius, pedagogus, pedagogus senjorus – džiaugėsi, kad tarp jų yra žmonių, kurie tarsi visai nesusieti su mokykla, bet ir jiems rūpi miestelio istorija. 

Tarp pirmųjų mokyklų

Pedagogės V.Lengvinienės auklėtiniai (net dvi jų kartos – ketvirtokai ir aštuntokai) seminaro dalyviams pateikė informaciją apie Rusnėje veikusias ir dabar veikiančias mokyklas.

Rusniškiai moksleiviai gali didžiuotis, kad jie mokėsi miestelyje, kuriame mokykla įsteigta prieš 430 metų (1583-iaisiais). Pagal istorijos šaltinius, Mažojoje Lietuvoje mokyklos įsteigtos anksčiau: Klaipėdoje – 1526 m., Tilžėje – 1540 m., Kaukėnuose – 1547 m.

Tuomet Rusnės miestelis, kaip ir visa Mažoji Lietuva, priklausė Prūsijos kunigaikštystei. Mokyklos buvo steigiamos prie evangelikų liuteronų bažnyčių, o vaikai mokomi ne tik vokiečių, bet ir gimtąja lietuvių kalba. Mat mokyklose, be matematikos ir rašto, didžiausias dėmesys buvo skiriamas evangelijos mokymui. O pagal tikėjimo reformatorių Martyną Liuterį, melstis ir giedoti reikia gimtąja kalba. Taigi dėl tokios tikėjimo nuostatos Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba buvo išsaugota.

Koks dėmesys Prūsijos kunigaikštystėje buvo skiriamas švietimui rodo ir toks faktas, kad jau nuo 1741 m. buvo įvestas visuotinio pradinio mokymo įstatymas. Visi vaikai turėjo lankyti mokyklas, o tėvai, kurie šio įstatymo nevykdė, buvo baudžiami.
Nuo šio įstatymo pradžios Mažojoje Lietuvoje buvo pastatytos net 46 mokyklos. Rusnės saloje, be miestelio centro pradinės, mokyklos veikė Vorusnės, Skirvytėlės, Šyškrantės, Pakalnės kaimuose.

Seminare moksleiviai minėjo ir šių laikų paradoksą: praėjusiais metais Rusnėje į pirmąją klasę įžengė 3 moksleiviai, o šiemet – tik 1. Kitais metais tikimasi pagausėjimo – 12 pradinukų.
RUSNE SEMINARAS 4
Moksleiviai pateikė informacijos, dėl kurios, jų nuomone, verta suabejoti pirmosios mokyklos steigimo data. Jiems yra žinoma, kad rašytiniuose šaltiniuose minima, jog iš Žemaitijos pirmasis mokytojas į Rusnės salą atsikėlė gyventi 1553 m. – tai buvo Mikalojus Siautila. Tai ką jis tris dešimtmečius veikė be mokyklos?

Unikali Rusnės bažnyčia

Šilutės muziejaus direktorė R.Šikšnienė pateikė įdomių faktų apie Rusnės bažnyčią. Jos duomenimis, dabartinis mūro statinys pradėtas statyti 1809 m. ir baigtas 1827 m. Tačiau yra duomenų, kad parapijos ir pirmosios bažnyčios įkūrimo data yra 1419 metai.

Bažnyčią įkūrė kryžiuočių ordino katalikai vienuoliai. Evangelikų liuteronų bažnyčia ji tapo tik tuomet, kai šis kraštas buvo perduotas Livonijos ordinui, kuriame įsigalėjo reformacija.

Pasak R.Šikšnienės, manoma, kad dabartinio bažnyčios pastato įėjimo mūro sienos yra likusios nuo kryžiuočių laikų. Medinės bažnyčios sienos keliskart nudegė. Senesnė bažnyčia Mažojoje Lietuvoje yra tik Klaipėdoje.

Iki 19 amžiaus vidurio šalia bažnyčios veikė kapinės, kurios 1919 m., minint parpijos 500 metų jubiliejų, buvo paverstos didvyrių giraite, o jos pradžioje pastatytas obeliskas Pirmojo pasaulinio karo aukoms atminti. Bažnyčios sienoje ant paminklinio akmens buvo iškaltos 180 žuvusiųjų parapijiečių karių pavardės. Tuomet pripažinta, kad Rusnėje buvo pats gražiausias I pasaulinio karo aukų memorialas Prūsijoje.

Kalbėdama apie bažnyčios likimą po Antrojo pasaulinio karo, R.Šikšnienė minėjo, kad evangelikų liuteronų bažnyčios Mažosios Lietuvos krašte nepelnytai buvo sutapatintos su vokiečių tautybės žmonių religijos bažnyčiomis ir masiškai uždarinėjamos.
Sovietmečiu Rusnės bažnyčia daug metų buvo naudojama kaip sporto salė. Apmaudu, pasak R.Šikšnienės, kad tuomet į šį kraštą atsikėlę gyventi žmonės kaip popierių prakuroms sunaudojo daug lietuvininkų kalba parašytų knygų, giesmynų, nes jos buvo atspausdintos gotikiniu šriftu.

Amatai ir patiekalai

Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė B.Servienė pasakojo apie rusniečių amatus ir gyvenimo būdą. Pasak lektorės, Rusnės gyventojai buvo žvejai ir laukininkai.

Rusnėje  gyveno ir dirbo nemažai amatininkų, paslaugų tiekėjų: siuvėjai, batsiuviai, laikrodinių meistrai, knygrišiai, barzdaskučiai ir kirpėjai.  Žvejai žiemos metu patys gaminosi įrankius – nėrė tinklus, bučius nėgėms gaudyti, siuvo apdarus.
RUSNE SEMINARAS 2
Pasak B.Servienės, nepaprasta buvo tuometinė amatų mokymo sistema. Amatininkas priimdavo mokinius – gizelius, kurie tik po 3-6 metų mokymosi ir tarnystės galėjo laikyti amato egzaminus ir pradėti savarankišką darbą.

Amatininkai buvo labai specializuoti, pavyzdžiui, vien kalvystės meistrų buvo 12 profilių. O barzdaskučiai buvo išskirtiniai amatininkai, kurie laikė ne tik meistrystės egzaminus, bet ir privalėjo duoti priesaiką parapijos bažnyčioje. Mat jie žmones aptarnavo su išskirtinai aštriais įrankiais.

Seminaro dalyvius itin domino B.Servienės pasakojimai apie seniau gamintus žuvies patiekalus. Jie išties skyrėsi nuo dabartinių. Žuvis dažniausiai buvo šutinama piene, stintos verdamos kartu su bulvėmis ir lašinukais, o nėgės būdavo gardžiausios tuomet, kai jas parūkydavo durpių briketais. Karšių šio krašto žmonės nemėgo, jie populiarūs tapo tik sovietmečiu, kai juos imta rūkyti ir sūdyti.

Seminaro lektoriai pateikė daug fotografijų, kuriose pavaizduoti eksponatai, sukaupti Šilutės muziejuje ar Salos etnokultūros ir informacijos centre.

Lektorių pasakojimus papildė seminare dalyvavę pedagogai senjorai, į šį kraštą atsikėlę gyventi praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje. B.Servienė pasidžiaugė, kad Rusnės šviesuolis, buvęs pedagogas, istorikas Modestas Virketis Etnokultūros centrui perdavė sukauptą istorinę medžiagą, užrašus bei fotografijas apie senuosius šio krašto gyventojus.

Seminarą užbaigė pedagogė, tautodailininkė V.Benetienė, kuri papasakojo savo kūrybos ištakas ir pristatė pačios padarytus veltinių gaminius – papuošalus, delmonus.

spaudos remimo fondas Projektas: „Kultūros uostas: Istorija.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.