Senąsias laidotuvių tradicijas lietuviai keičia naujomis

antkap3Nuo seno giliomis ir daug simbolinių prasmių turinčiomis laidojimo tradicijomis pasižymėję lietuviai, kaip atskleidžia tarptautinės rinkos tyrimų bendrovės „Berent“ atliktas visuomenės nuomonės tyrimas, pamažu nuo jų tolsta, ir kuria liberalesnes. Naujas madas diktuoja ne tik greitesnis gyvenimo tempas, laiko stoka, bet ir apskritai besikeičiantis požiūris į mirtį.

Laužo standartus

Raudotojai, laidotuvių giedoriai, laidotuvių fotografai – galutinai į užmarštį grimztančios „profesijos“. Laidotuves organizuoti padedantys planuotojai pastebi, kad žmonės vis dažniau, laidojant artimąjį, atsižvelgia į tai, kas būtų patikę jam, o ne stengiasi paisyti lyg ir visuotinai priimtos nuomonės, kas dera, o kas ne. Tokiu būdu pasitaiko laidotuvių, kurių metu vietoj gedulingos muzikos galima išgirsti velionio mėgtą. Labai dažnai kviesdami į atsisveikinimą su mirusiuoju, artimieji prašo atnešti tik tam tikros rūšies ir spalvos gėles, kai kada vietoj skinto augalo prašoma velionio šeimą sunkią netekties valandą paremti pinigais.

Pavartę senus albumus, dažnuose namuose dar galėtume rasti ir nemažai laidotuvių fotografijų. Dažniausiai visuomet šiam reikalui būdavo samdomas profesionalus fotografas. Ši mada ėmė slūgti prieš gerus penkiolika metų. Fotografai pastebėjo, kad žmonės tuo metu ėmė vis rečiau fotografuotis prie velionio, norėdami jį prisiminti tokį, koks jis buvo sveikas ir gyvas.

Giedotojų dar pasitaiko, tačiau vis dažniau ir juos keičia į kompaktinius diskus įrašyta laidotuvių muzika ir giesmės.

Atsisveikinimas trunka trumpiau

Viena pagrindinių laidotuvių tradicijų, dabar įprastai trunkanti 1-2 dienas, per kurias visi, pažinoję velionį, turi galimybę paskutinį kartą su juo atsisveikinti – šarvojimas. Dar prieš kelias dešimtis metų atsisveikinimas su mirusiuoju vykdavo jo namuose – juodais audeklais uždangsčius veidrodžius, šviestuvus, velionio vieno nepaliekant nei minutėlei – prie karsto pasikeisdami giminės budėdavo ir naktimis. Šiandien situacija pasikeitusi. Įprastai atsisveikinimui su mirusiuoju skiriama diena ar dvi, ir neretai paskutinė pagarba velioniui atiduodama jau prie urnos, po kremavimo, jei šeimos pasirenka būtent tokį laidojimo būdą.

urnaTarptautinės rinkos tyrimų bendrovės „Berent“ atliktas visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad Anapilin iškeliavusio artimojo išlydėjimas vis dar priimtiniausias šarvojimo salėje (taip teigia 80 proc. apklaustųjų), tačiau neatmetamos ir kitos galimos vietos: ritualinių paslaugų teikėjų specialiai įrengtos patalpos (74 proc.), maldos namai (66 proc.), atsisveikinimas su palaikais (šarvojimas) tik prieš pat laidojant į žemę (68 proc.) ar kremuojant (61 proc.). Labiausiai nepriimtinas gyventojams atrodo tiesiog laidojimas be atsisveikinimo – su tuo sutinka 65 proc. apklaustųjų.

Senąsias laidojimo tradicijas tyrinėję Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai yra pateikę įdomių duomenų ir apie gedulo laiką. Dar palyginti visai neseniai žmonos, vyro, tėvų ar vaikų netekę žmonės tam tikrą nustatytą laiko tarpą savo gedulą išreikšdavo dėvėdami juodos spalvos drabužius. XVIII a. Lietuvoje net buvo numatyta, kad gedulas gali tęstis nuo 3 mėnesių iki 1 metų. Tėvams savo vaiko, jeigu jam buvo daugiau nei 10 m., buvo galima gedėti apie 3 mėn., jei vaikui buvo mažiau nei 10 m., tai gedėti išvis neprivaloma. Našlė savo vyro galėjo gedėti iki metų, o vyras savo mirusios žmonos – iki pusės metų.

Šių dienų Lietuvoje jau retas kuris savo gedulą demonstruoja vadovaudamasis „juodų drabužių taisyklėmis“.

Kaip pastebi ritualinių laidojimo paslaugų centro „Rekviem“ laidotuvių ceremonijų planuotoja Jorūnė Ramonaitė, žmonės linkę remtis nuostata, jog atsisveikinti reikia dar žmogui gyvam esant, o jam mirus – pagerbti jį geraisiais prisiminimais, koks jis buvo.

Keičiasi ir kapaviečių puošyba

XVI a. bažnytiniuose nuostatuose jau išreikštas požiūris į mirtį: mirtis – tai ne pabaiga. Žmogaus kapas lygintas su miegamuoju – vieta, kur laikinai užmiegama. Todėl atsirado poreikis rūpintis kapinių tvarka.

„Kai įsikuriame sodybą, pirmiausia pasistatome namą, o vėliau jau puošiame aplinką. Tas pats daroma ir kapinėse. Kapinių tvarkymas yra mūsų paveldas, mūsų kultūros dalis“, – yra sakiusi botanikė Rita Nekrošienė, iš gamtinės pozicijos tyrinėjusi Saugų seniūnijos kapines.
Tie, kas renkasi tradicines kapų puošybos idėjas, ant kapų sodina įvairius augalus. Anksčiau būdavo plačiai priimta kapo vietoje sodinti įvairiausių rūšių ir spalvų gėlių darželį, bet dabar vis dažniau apsiribojama kukliu dekoratyviniu krūmeliu ar medeliu, iš našlaičių ar kitų nelepių augalų sukurtomis kompozicijomis. Ypatingai mėgstamos ir visus metus žaliuojančios tujos, kadagiai, kukmedžiai, bukmedžiai. Vietoje žolės dažnai pasirenkamos betono plytelės, dirbtinė kiliminė danga, dekoratyvinė skaldelė.

Greitėjant gyvenimo tempui ir atsiradus galimybėms laisvai gyventi ir dirbti kitose šalyse, nemažai lietuvių stengiasi kiek įmanoma efektyviau organizuoti ir kapaviečių priežiūrą. Tad jau kuris laikas populiarėja mažai priežiūros reikalaujantis, tačiau brangus kapaviečių puošybos būdas – 3D antkapiai. Tokius kapus prižiūrėti gana lengva – nereikia ravėti piktžolių, genėti medžių šakų. Viskas, ko reikia – kartas nuo karto antkapį nuplauti vandeniu, kad jis būtų švarus ir blizgantis.

špopuliarėjo ir mokama kapų priežiūros paslauga. Toli nuo kapinių gyvenantys ar dėl prastos sveikatos jau nebegalintys pasirūpinti artimųjų kapais, už sutartą mokestį samdosi žmogų, kuris nuravi piktžoles, nugrėbia lapus, palaisto augalus ir nuo antkapio nuvalo dulkes.

Nauja profesija – laidotuvių planuotojai

Panašu, kad netekties valandą skausmo prislėgti lietuviai pasiryžta visus laidotuvių organizavimo reikalus perkelti ant laidotuvių planuotojų pečių – dar vieno naujo dėmens laidotuvių tradicijų sąraše. Kad toks asmuo būtinas, mano net 60 proc. respondentų, dalyvavusių tyrimų bendrovės „Berent“ atliktoje apklausoje.

Tokia paslauga kol kas dažniau linkę pasinaudoti emigrantai iš Lietuvos, kurie, staiga netekę artimojo, iki grįžimo į šalį visus rūpesčius patiki laidotuvių planuotojui.

„Jie ir dažniau pageidauja atsisveikinti ne tokioje formalioje aplinkoje, ir kad atsisveikinimas būtų šviesesnis, šiltesnis ir kiek įmanoma mažiau dramatiškas. Tam pasitarnauja ir atsisveikinimo metu leidžiama velionio mėgstama muzika, spalvinis apšvietimas, floristika, rodomos skaidrės su nuotraukomis iš velionio gyvenimo ar netgi pagamintas nedidelės trukmės vaizdo įrašas. Tad laidotuvių planuotojo darbas – suorganizuoti visą ceremoniją pagal velionio ar jo artimųjų pageidavimus, kuo mažiau trukdant artimuosius ir leidžiant jiems ramiai pagerbti mirusįjį“, – sako ritualinių laidojimo paslaugų centro „Rekviem“ atstovė Agnė Verbickienė.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.