Daug kam ne naujiena, kaip skaniai į uogienių stiklainiukus gali nukeliauti prisirpusios šermukšnio uogos. Tačiau prisiminkime ir kitas stebuklingąsias šio medžio galias.
Niekaip nenurimstu – skanu tai skanu ta obuolių ir šermukšnių uogienė, bet kodėl gi šermukšnis taip sveika?
Visagalis visažinis internetas šia tema išplukdo daugybę puslapių. Rašo, kad ir vitaminų C, P, K ir beta karoteno (juk tikrai – spalva kaip morkos) turįs, ir vitamino C jame triskart daugiau kaip citrinoje (kuris uogienę verdant, žinoma, išnyksta).
Dar juose gausu pektinų, kurie, sakoma, suriša pilve visokį blogį, ir šis iš organizmo lengviau pašalinamas.
„Gal dėl to mūsų senoliai šermukšnio uogas vietoj šiuolaikinių espumizanų nuo pilvo pūtimo kramsnojo“, – kikenu.
Šermukšnio uogos – vaistas ir nuo tulžies akmenų, ir nuo mažakraujystės – jis yra kone visų kraują stiprinančių skystosios geležies papildų sudėty.
Gydo karpas, saugo nuo piktos akies
Randu patarimą, kad net ir nuo karpų šermukšnio uogos tinkančios – jų košele karpas patepus palaikyti rekomenduojama. Ar padės, nežinia, bet turbūt kažkam yra padėję, jei liaudies medicinos žinovai iš lūpų į lūpas šias žinias perduoda.
Bet daugiausia apie šermukšnį kaip apie mistinį augalą prirašyta. Druidų, slavų, skandinavų ir mūsų, baltų, legendomis šis medis apipintas. Ir nuo piktos akies, ir nuo raganų saugąs – tiek žmones, tiek gyvulius, ir nuo žaibo – tikėta, kad jame žemės žaibas gyvenąs ir nuo dangaus žaibų ginąs.
„Tai va kodėl prie namų šį medį ir dabar naujakuriai sodina – „subonsintą“, žemaūgį, bet vis tik šermukšnio vardą turintį“, -šypsausi ir vienų, ir kitų draugų naujus namus prisiminusi.
Šermukšnio kilmė
Gražiausia man graikų legenda, o pasakoja ji, iš kur šermukšnis atsiradęs: Hebe, Dzeuso ir Heros dukra, buvo dievų taurininkė. Bet vieną dieną jos tėvo Dzeuso taurę pavogė velnias. Dzeusas labai supyko ir pasiuntė erelį taurę sugrąžinti. Ereliui kovojant su velniu, ant žemės krito jo plunksnos, ir ten, kur jos nusileido, užaugo šermukšniai. Raudoni erelio kraujo lašai virto šermukšnio uogomis.
Pabaigai – keli receptai
Verta dalį priraškytų šermukšnių susidžiovinti ir į avižinius sausainius susmulkinus dėti. Arba sumaišyti šermukšnius su erškėtuogėmis (jų irgi jau reikia prisirinkti!) ir šaltais žiemos vakarais jaukiai su šeima gerti šių uogų arbatą, apsisiautus vilnonėmis antklodėmis.
Ir su medumi džiovintas smulkintas uogas galima sumaišyti, ir – po šaukštą, po šaukštą kiekvienam šeimos nariui.
Iš tų uogų, kurias šaldiklyje laikysite, tokią užtepėlę galima pagaminti: trintuvu sutrinti šaukštą su kaupu šermukšnių, pridėti šaukštą medaus, šaukštą maltų moliūgų sėklų, pusę šaukšto maltų saulėgrąžų ir mažą truputėlį maltų kmynų. Gausite labai netikėtą skonį, tiesiog skonių atradimą – ir kraujui stiprinti, ir imunitetui, ir žarnynui, ir nuo prostatos.