Kovo 1-osios vakarą į jaukią Švėkšnos biblioteką susirinko gausus būrys švėkšniškių, norinčių susitikti ir paklausyti neįprastų viešnių – Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių. Į susitikimą atvyko kraštietė, vyresnioji sesuo Jolita, sesuo Morta iš Panevėžio ir sesuo Aušra iš Vilniaus. Seserų vienuoliniai namai yra įsikūrę Vilniuje, Druskininkuose, Palendriuose, Kaune, Panevėžyje, Šilalėje.
Vienuolijai įkurti pradžią davė Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos apsireiškimai 1877 m. Gietšvalde (Prūsija), todėl seserys ir vadinamos Nekaltosios Marijos tarnaitėmis. Per trumpą laiką palaimintasis Honoratas Kožminskis OFM, kapucinas, įkūrė apaštalinių bendruomenių tinklą, apėmusį visas Lenkijos karalystės žemes. XIX amžiaus pabaigoje 25 skirtingos jo įsteigtos religinės kongregacijos jau skaičiavo tūkstančius brolių ir seserų. Tarp palaimintojo Honorato įkurtų vienuolijų yra ir Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių seserija, kuri veikia ir Lietuvoje.
Suprantama, kad ne rūbas padaro vienuole, bet argi vienuoliškas gaubtas nėra privalomas? Smalsu sužinoti ir ar yra koks vienuolijos pagrindinis ženklas, kurį privaloma visada nešioti?
Sesuo Jolita plačiai nusišypso ir mums, pasauliečiams, ir ima pasakoti, kad Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija yra popiežiaus teisių vienuolinis institutas. Seserys viešais įžadais įsipareigoja laikytis trijų Evangelijos patarimų, gyvena bendrai, atsiduoda apaštalinei veiklai, nenešioja vienodo apdaro ir be reikalo nesiskelbia, kad priklauso Kongregacijai. Sutikęs seserį viešoje vietoje net neįtartum, kad tai vienuolė.
Toliau pokalbis krypsta į labai opią temą – atleidimą. Auditorija į tai sureaguoja gana emocingai… Viešpaties maldoje meldžiame prašydami atleisti savo kaltininkams. Kas yra tikrasis atleidimas? „Atleidimas žmogiškuoju aspektu, kaip ir dvasiniu, yra išlaisvinimas, – aiškina sesuo Jolita. – Atleidimo reikia ne skriaudikui, bet mums patiems, kad galėtume toliau ramiai gyventi ir viduje nekaupti neigiamų jausmų.“
Oponuodama į daugeliui pažįstamą skausmą, kurį kartais sukelia kito neapdairus, o kartais net tyčinis elgesys, jaučiamės įskaudinti, išduoti, nuvertinti, tęsiu diskusiją. Kaip gyventi su tuo jausmu, kaip sugebėti atleisti tuomet?.. Sesuo Jolita vėl ramiu, bet įtikinamu balsu tęsia, kad pats atleidimas – tai procesas, kuriuo siekiama sugrąžinti sugriautų santykių pusiausvyrą, atgauti emocinę ramybę, savivertę ir orumo jausmą. Pagaliau rasti naują deramą santykį su skriaudiku, išmokti pamokas, kelti naujus tikslus ir judėti toliau. Atleidimas yra procesas nuo pradinės stadijos, kuri pradžioje lyg ir neleidžia žmogui lengvai pamiršti patirto kartėlio, bet po truputį suvokiant ir priimant realybę, yra randamas būdas, kaip su tuo gyventi toliau. Ėjimas atleidimo keliu yra laipsniškas procesas. Pagaliau išsiaiškiname, kad tikrasis atleidimas – veiksmas, nukreiptas ne į tave įskaudinusį žmogų, bet į save patį.
Susitikimo laikui tirpstant, pasiklausius sesers Mortos skaitomos kūrybos, skubu užduoti dar vieną klausimą: „Sakoma, kad visas mūsų gyvenimas yra Dievo stebuklas. Bet vis tik – ar tikite stebuklais, ar pačios patyrėte jų?“
Sesuo Aušra sako neabejojanti stebuklais, ir pasakoja apie nutikusį įvykį jos akivaizdoje. Ji pataria būti atidesniais, kad pamatytume kasdien vienokius ar kitokius stebuklus. Ir visus užburia savo prisiminimais apie dešimtmetį, praleistą misijose Afrikoje.
Padėkoję už nepaprastą drauge praleistą valandą atsisveikiname, viltingai tikėdami, kad tai tikrai ne paskutinis susitikimas.