„Sidabrinė nendrė“ – šokio potvyniu Pamarį užliejusiai choreografei

sidabrine nendre 1pYra datų, kurių negalima pamiršti, dienų, kurias švęsti lietuviai renkasi draugėn. Viena jų – Kovo 11-oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena.

Tad ir rinkosi antradienį tautiečiai visuose šalies miestuose ir miesteliuose, o kartu su jais į Šilutės kultūros ir pramogų centrą suko ir šilutiškiai. Jų prisirinko tiek, kad ne visiems užteko vietų atsisėsti. Tai todėl, kad Šilutei Kovo 11-oji jau daug metų yra dviguba šventė: tądien mes kasmet reprezentacine „Sidabrinės nendrės“ premija pagerbiame kraštui labiausiai nusipelniusius žmones.

Šiemet šios premijos regalijos įteiktos ilgametei choreografei ir pedagogei šilutiškei Reginai PUODŽIUVIENEI.

Pranešimą skaitė mažieji lektoriai

Rajono savivaldybės meras Šarūnas Laužikas scenon lipo po pirmosios nuskambėjusios dainos „Tėvyne dainų ir artojų…“, kurią scenoje užtraukė naujasis Šilutės choras „Vox Libri“.

Meras sveikino visus kraštiečius su šia visai Lietuvai ir kiekvienam jos piliečiui svarbia švente ir priminė, kad 124 signatarai prieš 24 metus pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Taip Lietuva po pusšimčio okupacijos metų tapo laisva.

sidabrine nendre eisenaKartu, pasak Š.Laužiko, atsirado ir pareiga saugoti bei ginti tą laisvę. Šiandien mums tai, ką tuomet iškentėjome ir kuo dabar galime džiaugtis, dar kartą primena įvykiai Ukrainoje.

Anot šventės vedėjo Marijaus Budraičio, Šilutėje jau tapo įprasta, kad minint valstybines šventes kviečiami lektoriai, kurie parengia pranešimus ta tema. Šįkart „pranešimą“ apie tai, kaip supranta Kovo 11-ąją ir kaip vertina savo Valstybę skaitė patys mažiausieji.

Scenon subėgo gausus būrys Pamario ir Žibų mokyklų pradinukų. „Čia mūsų tėvynė, čia mūsų namai, ir medžio, ir paukščio, ir tavo namai…“ – skambėjo skardūs mažųjų balsai, privertę šypsotis salėje sėdėjusius suaugusiuosius.

Vaikai ne tik eiles skaitė, bet ir svarstė, kuo Kovo 11-oji skirasi nuo kitų švenčių, kas tai yra Prezidentas, ką daro tas pirmasis šalies asmuo ir kiek jų jau buvo Lietuvoje. O galiausiai paaiškėjo, kad mažieji žino visus mūsų šalies prezidentus ir tai, kad šiemet gegužę rinksime jau dešimtąjį šalies vadovą.

Vėliava, herbas, himnas, – šie svarbiausi šalies atributai irgi neliko nepastebėti mažųjų, o tokio smagaus pranešimo apie šalies Nepriklausomybę išties galėtų pavydėti ne vienas kitų švenčių metu scenoje stovėjęs lektorius.

sidabrine nendre reezgineles vadovai„Rezginėlė“ – R.Puodžiuvienės akademija

Jau daug kartų Nepriklausomybės atkūrimą minėdami šilutiškiai teikė iškiliausią šio krašto premiją, „Sidabrine nendre“ pavadintą. Šiemet šios premijos skyrimo komiteto narių nuomonės neišsiskyrė – jie vieningai nutarė, kad tokios pagarbos verta ilgametė pedagogė, choreografė  Regina Puodžiuvienė.

Užgniaužę kvapą šilutiškiai stebėjo archyvinius vaizdus, kuriuose ne vienos kartos atstovai atpažino save ar savo artimuosius. Tie vaizdai – apie legendinį Šilutės dainų ir šokių ansamblį „Rezginėlė“, kuriam ilgus dešimtmečius vadovavo R.Puodžiuvienė. Ne veltui M.Budraitis mūsų krašto kultūrai itin svarbiais pavadino 1966-uosius metus, mat kaip tik tuomet ši šokio specialistė ėmėsi „Rezginėlės“ vairo.

Vėliau buvo dar daug ansamblio kelionių į Vokietiją, Čekoslovakiją, Bulgariją ir kitas užsienio valstybes, į Tautų spartakiados ir Maskvos vasaros olimpiados atidarymą ir kitur. Šilutės „Rezginėlė“ tapo visos Lietuvos pasididžiavimu, o kartu, M.Budraičio žodžiais tariant, ir pačios Reginos širdies dalimi. Jos vadovaujamam kolektyvui pavyko ne tik kilti aukštyn, bet ir daugybę metų išlaikyti tą aukštai iškeltą kartelę.

Medaliai, padėkos raštai, nusipelniusio šalies kultūros darbuotojo vardas – išvardinti visus „Rezginėlei“ ir jos vadovei skirtus padėkos ženklus prireiktų daug laiko ir vietos.

„Rezginėlė“ – savotiška R.Puodžiuvienės akademija, šokio legenda Šilutėje. Neįmanoma sumenkinti nė vienos šio kolektyvo pasirodymų akimirkos. Mūsų kraštui šis ansamblis buvo tai, kas Lietuvai buvo ansamblis „Lietuva“, – skambėjo M.Budraičio žodžiai. O filmuotoje medžiagoje vis sukosi poros – šilutiškių poros, filmuotos televizijų.

„Regina nužvelgs šiuos istorinius šokių judesius ir pasakys: „Tai mano vaikai“, – spėjo M.Budraitis. Ir tikras miškas tų „vaikų“ rankų pakilo salėje, kai vedėjas paprašė pakelti rankas tuos, kas yra šokę „Rezginėlėje“…

Visi jie – tarsi garbės klubo nariai, mat patekti į „Rezginėlės“ gretas buvo nelengva, tai buvo ypatingas pripažinimas.
„Sidabrinės nendrės“ premijos skyrimo komiteto pirmininkas Juozas Sauspreškis irgi neabejojo, kad R.Puodžiuvienė Pamario krašto kultūros istorijoje įmynė gilias pėdas ir jos išliks amžiams.

Meras Š.Laužikas įteikė laureatei premijos regalijas ir trispalvę gėlių puokštę.

sidabrine nendre vaiku pranesimasŠokėjai sukosi bendroje programoje

„Sunku kalbėti, nes sukilo tiek daug jausmų“, – prisipažino pati laureatė R.Puodžiuvienė.

Ji dėkojo visiems, kurie visą tą laiką buvo šalia jos ir išsitarė mananti, kad jos pagerbimas yra to jos „kūdikio“ pagerbimas. „Rezginėlės“ vadovė kvietė scenon artimiausius tų dienų bendražygius, kurie visada stovėjo šalia ir padėjo jai augti: koncertmeisterę Nijolę Bučienę, jos vyrą maestro Bronių Bučių, nuo ansamblio neatskiriama tapusios vokalo grupės vadovę Reginą Jokubaitytę.

„Tai buvo žmonės, be kurių aš būčiau niekas“, – sakė salei laureatė, o tiems bendražygiams ištarė: „Ačiū, kad tą kelią ėjome kartu“.

„Jūs – viena reikšmingiausių Pamario krašto kultūros žmonių“, – apibendrino M.Budraitis.

„Ačiū, ačiū, ačiū“, – stovėdami skandavo salėje žiūrovai.

Šventinę programą šiemet buvo patikėta sukurti laureatės išaugintai choreografei Ritai Kurpeikytei. Tad ir sukosi scenoje vienas kitą bendroje programoje pakeisdami „Atlajos“, „Žiburėlio“, „Viržytės“, „Juknaičių“, „Šalnos“ šokėjai, dainavo „Mingė“, grojo „Pamario Brass“ pūtikai. O didžiausia staigmena ir R.Puodžiuvienei, ir publikai tapo buvusių „Rezginėlės“ šokėjų pasirodymas – ir pusamžiai, ir žilo plauko sulaukę šokėjai nė kiek neatsiliko nuo scenoje su vėju besisukančių jaunimo porų!
Šilutiškiai salėje sukėlė tikras ovacijas…

Dar kartą pakviesta į sceną laureatė pirmiausia dėkojo savo šeimai: dukrai Remintai, kuri nuo pat vaikystės kantriai laukdavusi vakarais mamos, užtrukusios repeticijose, bet paskui pati pasirinko choreografės specialybę, žentui Vygantui Stoškui, anūkams Dovydui ir Godai, šokio virusu irgi užkrėstam vyrui Romanui. Mažiausiai pusės tūkstančio šilutiškių akivaizdoje R.Puodžiuvienė prisakė talentingajai savo mokinei R.Kurpeikytei tęsti „Rezginėlės“ tradicijas Šilutėje.

Galybė gėlių gulė į laureatės rankas, kuomet ją pagerbti norintys kraštiečiai išsirikiavo į eilę.

Baltomis rožėmis buvusią kolegę apipylė Žibų pradinės mokyklos pedagogų kolektyvas. Direktorė Elena Šarkienė dėkojo R.Puodžiuvienei, kad ir pradinukų šokių kolektyvą „Žiburėlis“ išugdė tokį, kuris tapo vienu ryškiausių Lietuvoje ir iškovojo „Aukso paukštę“. Ir mažieji šokėjai neatsiliko nuo mokytojų: buvusiai vadovei kartu su bučiniais irgi dovanojo po baltą rožę.

„Rezginėlės“ vokalinės grupės vadovė R.Jokubaitytė dėkojo kolegei Reginai ir šventės rengėjams, kad išsipildė svajonė – dainininkai vėl galėjo „pridainuoti“ „Rezginėlės“ šokėjams ir prisiminti neišdildomus bendrus kūrybinius metus.

Šokio legenda tapusiai R.Puodžiuvienei dėkojo ir Pirmosios gimnazijos vadovai, didžiulis būrys buvusių šokėjų, kitų šilutiškių.

Daugiau nuotraukų rasite „Šilutės naujienų“ facebook puslapyje.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.