Paskata šiam rašiniui tapo skambutis iš Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamento. Čia besigydantis Saulius sakė norintis padėkoti ligoninės Užimtumo tarnybai, kurioje turi galimybę užsiimti mėgstama veikla, išsakyti savo mintis, o tos mintys yra išgirstamos.
Vėliau sužinojome, jog ta tarnyba vadinasi Medikosocialinių paslaugų ir psichiatrinės reabilitacijos tarnyba, o vadovauja jai socialinio darbo magistrė Asta Bukavickienė.
Bet pirmiausia tegu kalba Saulius, kurio pavardės neminėsime dėl suprantamų priežasčių.
Gydytojos skleidžia vidinę šilumą
54-erių metų vyras, kadaise Kauno politechnikos institutą baigęs inžinierius mechanikas, sako ilgai dirbęs kultūrinį darbą, todėl manantis, kad šioje srityje jau nebesąs profanas. Dar priduria, jog iš prigimties yra humanitaras, tad ir specialybę tokią turėjęs pasirinkti. Bet… Įvyko kaip įvyko, ir šiandien Saulius tik ligoninės Medikosocialinių paslaugų ir psichiatrinės reabilitacijos tarnybos specialistų paskatintas savo mintis dėsto popieriuje.
„Noriu geru pasidalinti“, – taip Saulius pradeda savo laišką. Jis pasakoja, jog per porą metų čia gydosi trečią kartą, o ligoninę vadina „sanatorija dvasios ligomis sergantiems žmonėms“. Jis pasakoja gerbiantis ir visiškai pasitikintis gydytojomis Liubove Pranevičiene ir Jūrate Marčiulioniene. Tai medikės, kurioms jis ramia širdimi patiki savo sielos sopulius.
„Abi šios gydytojos skleidžia vidinę šilumą ir ramybę. Tikiu, kad baigus gydymą mano sveikata vėl pagerės ilgam laikui“, – rašo vyras.
Jis džiaugasi, kad ligoninėje gali matyti filmus – „ne senienas“, o šiuolaikiškus kinematografijos kūrinius. Gali dalyvauti kultūriniuse renginiuose, čia organizuojamose šokių popietėse, pristatyti savo ir gėrėtis kitų likimo draugų kūryba.
Komandoje – slaugytojos, ergoterapeutai, bibliotekininkė
Kai apie tokį ligonių užimtumą teiraujamės departamento vedėjo Artūro Mažrimo, jis nurodo ir medicininį šios veiklos pavadinimą – ergoterapija. Anot Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete sveikatos teisę ir bioetiką dėstančio A.Mažrimo, šios terapijos tikslas – padėti žmogui sugrįžti į gyvenimą ir savarankiškai gyventi. Bet būtinai – atsižvelgiant į paties žmogaus norus, poreikius bei visuomenės nustatytus reikalavimus.
Kalbiname ir skyriaus vedėją A.Bukavickienę. „Toks pacientų užimtumas – tik viena iš mūsų tarnybos darbo sričių“, – sako ji. Ir pristato savo pagalbininkus: psichikos sveikatos slaugytojas Ireną Bilčiuvienę, Editą Balserytę ir Danguolę Paulauskienę bei ergoterapeutus Arvydą Bučių, Donatą Markūną ir Moniką Kasiliauskaitę.
Ši komanda būtų nepilna, jei nepaminėtume bibliotekininkės Laimutės Žiogienės ir jos renginių. Daugiau nei 6000 knygų turinti ligoninės biblioteka yra tikras lobynas skaityti mėgstantiems pacientams. Juo labiau kad šį lobyną naujausiais leidiniais nuolat praturtina geros valios žmonės ir patys įstaigos darbuotojai, kurie jau perskaitytas knygas dovanoja bibliotekai.
L.Žiogienė savųjų lankytojų nelaukia tik bibliotekoje, ji – dažna viešnia ir ligoninės skyriuose. Bendraudama su ligoniais ji supažindina juos su naujausiomis gautomis knygomis ir tada jau žino, kad netrukus sulauks šių pacientų bibliotekoje.
Gausu minėjimų, viktorinų, popiečių
Atskleisti savo kūrybines galias ligoninėje gali kiekvienas, nes bibliotekoje nuolat organizuojamos popietės, kurių metu pacientai skaito savo kūrybą. Tai – ir eilės, ir proza, ir tiesiog pamąstymai apie gyvenimą. Pasak A.Bukavickienės, žmonės ypač laukia tokių popiečių ir atsakingai joms ruošiasi.
„Išsakydami savo mintis ir nebijodami, jog bus sukritikuoti, žmonės tiesiog atgyja, atrodo pakylėti, pasitikintys savimi. Jie nebesugeba nuslėpti džiaugsmo, jog gali ir sugeba kažką padaryti, sukurti, jog sulaukia plojimų ir savo darbo įvertinimo“, – sako A.Bukavickienė.
Savo kūrybos popietę, kurios metu dar ir dainavo, neseniai surengė ir mums parašęs Saulius. „Viskas buvo kaip tik taip, kaip aš daug metų norėjau. Aš įgyvendinau savo svajonę“, – sakė vyras „Šilutės naujienoms“.
Vyksta čia ir tradiciniai kasmetinių didžiųjų švenčių – Kalėdų, Velykų, Moters ir Valentino dienų paminėjimai, įvairios popietės (pavyzdžiui – mįslių), viktorinos. Taip pat – sporto šventės, šokių popietės, rodomi filmai.
Kadangi ligoninėje nuolat gydosi ir muzikantai, dainininkai, jie irgi greit įtraukiami į muzikinę veiklą. „Pastebėjome, kad jiems tai patinka“, – sako skyriaus vedėja.
O besigydantys dailininkai savo ruožtu imasi dailės. Jų ir kitų ligonių piešiniai nuolat eksponuojami parodėlėse.
Nelieka be veiklos ir tie, kas tikina nemokantys nei piešti, nei dainuoti, groti ar rašyti. Kalbantis su žmogumi išsiaiškinama, kad vienokių ar kitokių pomėgių turi kiekvienas, tad netrukus ir tas, kuris jaučiasi „nieko nemokantis“, žiūrėk, jau mezga, siuva ar gamina suvenyrus.
Eina į muziejų, renka vaistažoles
Ypač slaugytojų, ergoterapeutų ir bibliotekininkės laukia Psichosomatikos ir psichogeriatrijos skyriuje gydomi vyresnio amžiaus žmonės, kuriems pasiekti Užimtumo centrą ar biblioteką yra sunku. Visi kartu jie skaito, klauso eilių (ypač, pasirodo, mėgiama Salomėja Nėris), mena mįsles, žaidžia įvairius žaidimus, piešia.
Tie pacientai, kurie gali vaikščioti, du kartus per metus grupėmis vedami į Švėkšnos miestelio muziejų. Be to, vasarą jie keliauja ir į mišką, kur kartu su slaugytojomis renka vaistažoles. O žiemą susirinkę į renginius ar į Užimtumo centrą, klausydamiesi muzikos mėgsta gurkšnoti tų vaistažolių arbatėles.
„Tokios veiklos ir dėmesio labai reikia kiekvienam žmogui – ir sveikam, ir ligoniui, o sielos ligoniui šie dalykai ne mažiau svarbūs ir ne mažiau gydo nei medikamentai. Abi šios sritys vienodai svarbios“, – įsitikinusi A.Bukavickienė, neretai girdinti pacientų padėkas už tai, kad jie gali užsiimti sau malonia veikla.
Bet skyriaus vedėja pripažįsta, jog neretai pirmą kartą į ligoninę atvykusius žmones tenka ilgokai įkalbinėti, kol jie ryžtasi ateiti į Užimtumo centrą, kol išreiškia norą pasidalinti savo įgūdžiais, mintimis ir idėjomis. Atvažiavusiųjų antrą ar trečią kartą įkalbinėti paprastai jau nebereikia.