Šilutė kasmet puošiasi tik sidabrinėmis eglėmis

IMGP9272Pamario kraštas – siautulingų škvalų, uraganų kone kasmet (ir po kelis kartus) be gailesčio niokojamas. Stichijos laužo medžių kamienus, iš šaknų verčia sodus, egles. Ne tik miškuose, bet ir privačiuose sklypuose. Nes eglių šaknų raizginys – paviršinis ir greičiausiai išjudinamas. Gal dėl to ilgainiui mieste nusistovėjo graži tradicija – dovanoti miestui sidabrines eglutes.

Pradėtą tradiciją tęsia ir kiti

Po stipriausio visų laikų uragano „Anatolijus“, 1999-ųjų gruodį nusinešusio vieną gyvybę pamario krašte, 2000-ųjų sutikimui Šilutė gavo pirmąją dovanotą išskirtinio grožio sidabrinę eglę. Ją, neatlaikiusią vėjo, iš savo vadovaujamos įstaigos teritorijos miestui padovanojo Maisto ir veterinarijos tarnybos Šilutės skyriaus vadovas Edmundas Ciparis.

Šis dendrologas mėgėjas, aplinkos grožio puoselėtojas tada net neįtarė, jog šiuo poelgiu pradeda formuoti naująją naujojo šimtmečio tradiciją. Kalėdinę sidabrinę eglę miestui dovanoti iš savo valdų.

Nuo 2000-ųjų į Šilutės miesto centrinę aikštę prieš Kalėdas jau ne kartą buvo atvežtos dekoratyviosios, privačiuose sklypuose išpuoselėtos, brandaus amžiaus sulaukusios išskirtinai vešlios sidabrinės eglės.

V. ir P.Paulikai miestui dovanojo sidabrinę eglę, kurią pasodino per savo tuoktuves, gavę mažutę dovanų iš draugų. Sidabrinė eglė užaugo mūru ir tarsi liudijo juodviejų meilės istorijos tvarumą.
Citata

Jų siluetai – su sidabriškai melsvu atspalviu, dygesniais ir tankesniais spygliais ant tvirtų šakelių, jos nebliūkšta nuo didesnio svorio girliandų . O ir be iliuminacijų saulėtą dieną žėri natūraliu sidabrišku atspalviu ir dėl to tampa dar įstabesnės.

Šiemet Šilutei sidabrinę eglę iš savo valdomo prekybinio centro teritorijos nusprendė dovanoti šilutiškis, Seimo nario „tvarkiečio“ Remigijaus Žemaitaičio tėvas Rimantas Žemaitaitis.

Verslininkas prekybos centro, esančio Gluosnių gatvėje, teritoriją rekonstruoja, o čia augusiai šalintinai sidabrinei eglei nusprendė pratęsti gyvenimą kalėdinio ir naujametinio šurmulio apsupty. Pačiame miesto centre, priešais Šilutės kultūros ir pramogų centrą.

„Mums ši įspūdinga dovana buvo ir yra labai svarbi, nes pratęsia sidabrinių eglių dovanojimo tradiciją miestui. Be to, liudija gyventojų pagarbą gimtajam kraštui ir norą dalintis gėriu bendrabūvio vardan“,- sako Šilutės miesto seniūnas Raimondas Steponkus.

Miestui dovanota ir 50 metų eglė

O Šilutės rajono gyventojai dar neužmiršo ir kitos miestą puošusios sidabrinės eglės, kurią 2009 metais šventėms padovanojo Pylimo gatvės, vingiuojančios netoli Šyšos upės, gyventojai Vanda ir Pranas Paulikai. Jie tada nusprendė nupjauti brandos amžių – 50 metų – ir 15 metrų aukščio pasiekusią sidabrinę eglę, kol jos visu svoriu ir ilgiu ant sodybos statinių neužvertė eilinis škvalas.

V. ir P.Paulikai miestui dovanojo sidabrinę eglę, kurią pasodino per savo tuoktuves, gavę mažutę dovanų iš draugų. Sidabrinė eglė užaugo mūru ir tarsi liudijo juodviejų meilės istorijos tvarumą. Peraugusio medžio paversti pliauskomis ar lentomis jie nedrįso, tad pratęsė jo gyvenimą šventėms dovanodami miestui. Ji papildė dovanotų sidabrinių eglių Šilutei istoriją.

O minėtas veterinarijos tarnybos vadovas E.Ciparis, pirmasis miestui dovanojęs sidabrinę eglę, dar kartą tą patį padarė kitais metais. Antrą sidabrinę eglę iš savo išpuoselėto sklypo jis pasiūlė pastebėjęs, jog uraganas buvo pajudinęs jos šaknis. Nors neišvertė, bet susilpnino. Kol neįvyko nelaimė, E.Ciparis ją nusprendė prieš Kalėdas dovanoti miestui.

„Nežinau, ar kur nors kitur formuojasi panaši tradicija, bet mūsų miestui ji labai svarbi. Dovanojami dekoratyvūs medžiai su jas auginusių žmonių istorijomis. Nesinori jų užmiršti“,- sako seniūnas R.Steponkus.

Nors žiema, kraštovaizdis nežiemiškas

Šilutei gauti dovanų sidabrines egles iš privačių asmenų yra svarbu ir dėl to, jog pamario krašto miškingumas yra trečdaliu mažesnis už šalies vidurkį. Brandiems eglynams vešėti trukdo potvyniai.

Nuo Kuršių marių ir Nemuno žiočių Šilutė yra nutolusi tik keliolika kilometrų. Potvyniai dažnai prasideda jau nuo lapkričio, iškart po rudeninių liūčių, vėtrų ir uraganų sezono, o tęsiasi su nedideliais pertrūkiais iki balandžio. Šiemet pirmoji potvynio banga atriedėjo gruodžio pradžioje.

Peizažas – krašte visai nežiemiškas. Lyg būtų ne gruodis, o spalis. Goglinėja papieviais pilkieji garniai, į upių gelmes neria žūklautojai kormoranai, žvilga grybų kepurės iš po lapų, žydi gėlynai. Rusnė kvepia rūkoma žuvimi, virš rūkyklų stogų sklando alkanų kirų pulkai… Kalėdos – jau prie slenksčio.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.