Ir iš tikrųjų, vos prasidėję 2020-ieji mūsų aktoriams atnešė daugybę iššūkių, painiavos bei nežinomybės. Su teatru atsisveikino ilgametis režisierius Sergėjus Paciukas, spektaklių scena ir vaidinimų vieta tapo juodais apmušalais apkaltas kambarėlis laikinoje pastogėje, kol vyksta renovacijos darbai Šilutės kultūros ir pramogų centre. Negana to, įsisiautėjo pandemija, įvesti draudimai renginiams ir susibūrimams. O koks teatras be scenos ir be žiūrovo? Tad, norint išbūti ir neprarasti savo žiūrovų, reikėjo veikti esant bet kokioms sąlygoms. Tą mūsų aktoriai ir darė.
Šiandien jų repertuare – ne tik anksčiau pastatyti spektakliai, bet ir trys nauji bei netrukus žiūrovą pasieksiantis ketvirtasis. Negana to, valstybinė šventė ar pilietinė akcija, miesto ar rajono renginys – visur galima sutikti spalvingus mūsų teatralus, bekeičiančius savo įvaizdį ir personažus – nuo musės ar voro iki dvarininkų laivuose.
Režisuoja jau ketvirtą spektaklį
Šiandien Šilutės kameriniam dramos teatrui nuoširdžiai padeda gyvuoti vienas garsiausių šalies aktorių ir režisierių – Albinas Kėleris. Tai žmogus, kuriame gyvena teatras. A. Kėleris – Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius, sukūręs daugiau kaip 70 vaidmenų, pastatęs spektaklių Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. 2007 m. A. Kėleris įvertintas kaip geriausias Panevėžio miesto aktorius, 2007 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, 2012 m. pagerbtas „Vyriausybės kultūros ir meno premija“.
Džiugu, jog Šilutės žiūrovą jau pasiekė net trys šios mega žvaigždės surežisuoti pasirodymai: poezijos spektaklis pagal A. Nyka – Niliūno poeziją „Eldoradas“, komedija pagal Ž. Balasko „Girta naktis“, spektaklis pagal A. P. Čechovą „Rotšildo smuikas“. Netrukus, prieš šv. Kalėdas, visų laukia šeimai skirta intriguojanti filosofinė inscenizacija.
Paklaustas apie save ir kelius, atvedusius į Šilutės teatrą, A. Kėleris tik kukliai mostelėjo rankomis ir paprieštaravo, jog apie save pasakoti jis nenori. „Aš čia atvykau tik pagelbėti aktoriams. Supraskit, aš esu mažas sraigtelis visame šiame jų gyvenime“, – gūždamasis sakė režisierius.
Žavisi mūsų aktoriais
Tęsdamas jis nebeslėpė savo pagarbos ir nuostabos mūsų aktoriams. „Aktoriai teatrą kuria kambarėlyje. Ne tik kuria, bet dar ir žiūrovus turi pasikviesti, ir su vaikais rengia užsiėmimus. Trys aktoriai,“ – sakė A. Kėleris. Anot jo, Šilutės aktoriai verti didžiausios pagarbos, nes patys rengiasi, patys vaidina, patys dekoracijas daro ir dar patys patalpas valo. „Kur jūs matėt tokį teatrą?!.“, – dramatiškai klausė režisierius.
Jis nebeslėpė nuostabos, pasakodamas apie mūsų teatralų darbus, pasirodymus ir neblėstančią energiją. Atvykęs dirbti į Šilutę A. Kėleris pamatė, jog čia aktorių gyvenimas visai kitoks. „Visur jų pilna – ir musėmis zūzia, ir vorais ropoja ir kūjokais vaikščioja. O juk, galų gale, jie turi ir asmeninius gyvenimus, vaikus, kuriuos augina“, – dalijosi mintimis režisierius.
Jis pastebi, kad mūsų aktoriai – jau ne šešiolikmečiai, jie negali visą gyvenimą musytes ir voriukus vaidinti. Teatralai, nugyvenę gyvenimą, turi ir savo patirties bagažą, kurį gali brandžiai išreikšti rimtuose vaidinimuose.
Anot režisieriaus, rimtam vaidinimui reikia dramaturgijos. O dramaturgija – tai ir scenografija, ir kompozitorius, ir apšvietimas. Reikia atitinkamos ir medžiagos. Šiuo metu viską sąlygoja aplinka ir… trys aktoriai. Anot A. Kėlerio, negali teatras laikytis ant trijų žmonių. Tai neįmanoma.
„Esam apriboti visomis prasmėmis. Šlovė ir garbė Šilutės aktoriams, kad bando, vartosi ir padaro. Ir džiaugiuosi, kad jie dar neišprotėjo, – sakė A. Kėleris. Jo nuomone, Šilutės aktoriai – iš didžiosios raidės, niekuo nenusileidžiantys savo profesionalumu dirbantiems didžiuosiuose šalies teatruose.
Aktoriai nepalaužiami
Ir iš tiesų, mūsų aktorių istorija jau turi gana nemažą nueitą kelią. Visi trys aktoriai: Vygantas Paldauskas, Alma Rimkevičiūtė ir Vytautas Bartuška Šilutės teatre dirba daugiau kaip po du dešimtmečius. Jų kūrybinės veiklos metais, 2005-aisiais, Kultūros ministro įsakymu, Šilutės teatras pripažintas profesionaliu teatru. Tai – didžiulis nuopelnas. Anot Šilutės kamerinio dramos teatro direktorės R. Kiniulytės, visoje Lietuvoje tikrai nerastume tokio panašaus teatro. Antrasis po Šilutės yra Kelmės mažasis teatras, bet ir jame šiandien darbuojasi 24 žmonės.
Pasakodama apie teatralų kasdienybę direktorė neslėpė, kad jų darbas – atrasti žmogų, jį prisijaukinti ir kaskart pakviesti pas save. Būtent pandeminis laikotarpis parodė, jog teatralai nepalaužiami. Tokia jų ir misija – nešti pozityvią nuotaiką sunkmetyje, dovanoti geras emocijas ir džiugesį žmonėms. Aktoriai suko galvas, kaip nestabdyti veiklų, kai buvo uždrausti visi renginiai.
Tuomet atėjo idėja šilutiškiams skaidrinti nuotaiką trumpais vaizdo siužetais, kuriuos filmuodavo mieste įvairiomis progomis. Taip buvo parengti ir adventinis laikotarpis, šv. Kalėdų sveikinimas, valstybinių švenčių paminėjimo akcijos, Užgavėnės. Tačiau visa tai – kaip medų laižyti per stiklą – nėra akių kontakto su žiūrovu, nėra ir atgalinio ryšio.
Apsunkinta situacija buvo ir dėl sumažėjusių patalpų. Tačiau ir tai yra laikina. Aktoriai supranta bei tikisi, kad po Šilutės kultūros ir pramogų centro renovacijos jų naujutėlaitės erdvės bus ne tik patogesnės žiūrovams, bet ir jų darbuotojams.
Mūsų teatro aktoriai nuoširdžiai tikisi, kad netolimoje ateityje jie turės ne tik erdvesnes patalpas, bet bus sukurta ir daugiau etatų. Šiuo metu jie – tik trys. Nei apšvietėjo, nei garso operatoriaus, nei scenografo. Spektakliuose patys aktoriai ir vaidina, reikalui esant ir su šviesomis, ir su įgarsinimu dirba. Taip pat ir dekoracijas patys gamina bei patalpas valosi.
Džiaugiasi Šilutės teatralai, kad jiems pavyksta už savas lėšas kartais nusisamdyti pagalbininkų. Paskutiniuosiuose jų spektakliuose nuoširdžiai talkino choreografės Judrė Railienė, Rita Kurpeikytė, scenografė ir dailininkė Jūratė Rinkauskienė.
Ateityje Šilutės kamerinio dramos teatro kolektyvas turi dar daugiau svajonių – planuoja įkurti jaunimo studiją, o vasaromis, kaip ir praėjusią, rengti kūrybines vaikų stovyklas.