Nuo lapkričio 12 d. F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje veikia Nacionalinės premijos laureato, fotomenininko Romualdo Požerskio ir Monikos Požerskytės fotografijų parodą „Degantis žmogus“, kurioje eksponuojamos fotografijos iš Nevados dykumoje organizuojamo festivalio.
„Mūsų misija – pristatyti kasmetinį renginį, pavadintą Degančiu žmogumi, bei reprezentuoti, puoselėti ir apsaugoti subtilios kultūros išugdytą bendruomenę. Mūsų intencija yra sukelti susidomėjimą visuomene, kurią sudaro individualių jo ir jos kūrybinės galios, tapti unikalios bendruomenės visuomeninio gyvenimo bei tobulesnio gamtos pasaulio, kuris egzistuoja po šia socialine grupe, dalyviais. Tikime, kad ši Degančio žmogaus patirtis gali pristatyti teigiamus dvasinius pokyčius pasaulyje“ – rašo parodos autoriai parodos dosje.
„Tai buvo sena tėčio svajonė – nuvykti į šių dienų hipių stovyklą Nevados dykumoje. Šį rugpjūtį išsiruošėme. Mes atvykome gerokai po vidurnakčio, o festivalis vyko jau trečią dieną. Nustebome – prie įvažiavimo vartų rikiavosi atvykusių eilė, kurioje pralaukėme geras tris valandas. Prie vartų mus pasitiko beprotiškai apsirengę 5 ar 6 žmonės, jie apsikabino ir pasakė: „Sveiki atvykę namo“. Pakliuvome visai į kitokį pasaulį, kurio gyventojai atrodė tarsi iš kosmoso.
O tėtis? Tik išlipom iš mašinos, jam – akys ant kaktos ir tą pačią akimirką ėmė fotografuoti. Tiesą sakant, penkias dienas jį tiek ir tematėm“ – prisimena parodos bendraautorė M.Požerskytė apie savo tėtį, žinomą fotomenininką R.Požerskį.
Kasmetinis festivalis Degantis žmogus, vykstantis Nevados dykumoje, yra pripažintas unikaliausiu ir didžiausiu alternatyvaus meno reiškiniu pasaulyje. Į 2008-ųjų festivalį, kurio tema buvo Amerikos svajonė, susirinko 49 599 dalyviai. Per paskutinę rugpjūčio savaitę festivalyje buvo eksponuota ir realizuota daugiau nei 2 500 įvairiausių kūrybinių projektų: fantastiškiausių meninių skulptūrų, instaliacijų, perfomensų ir kitų naujausių kūrybinių ieškojimų.
Juodosios uolos dykumoje Nevadoje yra lengviau išbandyti atominę bombą, nei rengti savaitę trunkantį festivalį. Tai – ežero dugnas, kuriame žiemą susikaupia drėgmė, o vasarą susidaro savotiškas molio dulkių grindinys. Čia nerasi jokios gyvybės: nei žolytės, nei uodo, čia nesidaugina net bakterijos. Jeigu pasiklysite dykumoje, mirties iš troškulio neišvengsite. Artimiausia gyvenvietė – už 50 kilometrų, dieną + 40° C, o naktį temperatūra nukrenta iki -3°.
Cirko artistai, Mirusių galvų gaujos nariai, drabužių modeliuotojai, hipiai, rokeriai, gėjai ir lesbietės, baikeriai, pankai, satanistai, sadomazochistai, reiveriai, įvairų religijų išpažintojai, intelektualai bei žiopliai – visi vienoje vietoje. Prasidėjus festivaliui, milijonieriaus negali atskirti nuo kitų dalyvių. Jis gali tiesiog įsisegti į plaukus plunksną ir vaikščioti nuogas.
Festivalio dalyviai – tarsi iš cirko arenos išėję artistai. Pasijunti tarytumei dalyvaująs Federiko Felinio filmo fantasmagorinio karnavalo eitynėse. Dykumoje atliekami neįtikėtini, fantaziją ir dvasią išlaisvinantys ritualai, išnyksta ribos tarp gyvenimo ir žaidimo, tarp realybės ir sapno.
Antropologai, sociologai, menotyrininkai iki šiol tebeanalizuoja šį renginį – jis toks daugialypis, unikalus ir nuolat kintantis, kad jį sudėtinga objektyviai apibrėžti.
Glaustai apibendrinus – tai trumpalaikis aukšto lygio pasaulinis meno festivalis ir įvairiausių subkultūrinių grupių susibūrimas, vykstantis paskutinę rugpjūčio savaitę po svilinančia saule, buvusio seno ežero plokštumoje, apsuptoje kalnų, be jokio augalo ar gyvūno, išskyrus korozines šarmines dulkes, kurios įsigeria visur ir į viską.
Tai industrinės pasąmonės, postmodernios technokultūros, archajiškos, mitologijos, ugnies kulto, gentinių apeigų ir paprasčiausio palėbavimo kratinys, kasmet kviečiantis savęs atsivėrimui, išraiškai, transformacijai, nuostabai.
Modernaus meno kritikai teigia, jog šis renginys – vienintelė vieta, kur ribos tarp meno ir gyvenimo iš tiesų visiškai ištirpsta. Tu gyveni meno kūrinyje, tavo egzistencija ten tampa meno kūriniu. Tai didžiulis neįprastas hepeningas. Neabejotinai vertas tam paaukojamos energijos ir bent vieno apsilankymo gyvenime.
„Jei vieną rugpjūčio rytą atsibudę staiga nei iš šio, nei iš to gerai pasijutote, galbūt JAV, Nevados valstijoje, tuo metu baigėsi didžiausias pasaulyje šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“. Jam baigiantis buvo sudeginta simbolinė skulptūra, kurią puošė visų renginio dalyvių šalių vėliavos, tarp jų ir Lietuvos. Šis aktas simbolizavo kiekvienos šalies išsilaisvinimą iš nuodėmių, linkėjimą pasijusti laisviems, laimingiems ir dvasiškai atsinaujinusiems“ – teigia Romualdas Požerskis.
R.Požerskis gimė 1951 m. Vilniuje. 1975 m., baigęs tuometinį Kauno Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje. Nuo 1993-ųjų – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, šiuolaikinių menų katedros profesorius.
M.Požerskytė gimė 1981 m. Kaune. 1995–1999 m. mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje ir 1992–1996 m. Kauno dailės mokykloje. 1999–2005 studijavo fotografiją – videomedią Dailės akademijoje ir apsigynė magistro laipsnį. 2005 metais dirbo dienraštyje „Lietuvos rytas“ fotografe, šiuo metu dirba fotografijos studijoje „Pixstudija“.
Lapkričio 28 dieną (penktadienį) 17 val. visus besidominčius fotografija kviečiame į susitikimą F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje su parodos autoriumi, fotomenininku Romualdu Požerskiu.
Susitikime jis plačiau pristatys parodą „Degantis žmogus“ ir tuo pačiu pavadinimu neseniai pasirodžiusį savo fotoalbumą, bus demonstruojamas filmas apie Nevados dykumoje vykstantį alternatyvaus meno festivalį. Paroda veiks iki lapkričio 30 d.