Simona PUŽAITĖ, buvusi korespondentė, interneto svetainės redaktorė
Limuzinu važiuodami iš Ventės rago lukštenome kopūsto lapus, o redaktorė Skirmantė manęs paklausė: „Na, kaip, ar jau pamilai šitą kraštą?“. „Neabejotinai, taip!“ – atsakiau. Nors gyvenau čia, studijavau sostinėje, ieškodama įkvėpimų keliavau Islandijoje, tačiau tik grįžusi gyventi į gimtinę pamačiau ją iš tikrųjų. Visokių spalvų, ne tik saulėtą, bet ir purviną, bet, toli gražu, ne pilką.
Darbas „Šilutės naujienose“ man suteikė progą sutikti žmones, įsimylėjusius Šilutės kraštą. Sugerti tą meilę ir pamatyti Pamarį, jo gyventojus kaskart vis kitokius. Skirtingomis akimis, pasakojimais, piešiniais, emocijomis. Dabar aš pati tuo galiu dalintis su kitais.
Turėjau galimybę pirmą kartą delne laikyti apžieduotą paukštį, paragauti kafijos ir pauostyti anodijos, apsitaškyti Kuršių marių purslais plaukiant jachta regatoje, burbuliuoti muzikaliai. Net ir nekaramelizuotuose vaizdeliuose, kurie kartais priverčia susigėsti, galima pamatyti ateities perspektyvą. Man kaip pelėdai – savi vaikai gražūs.
„Šilutės naujienų“ dėka supratau, koks svarbus regioninis laikraštis kaimo žmonėms. Rytinių pokalbių pretekstas – naujienų aptarimas. Natūralus noras paskambinti į redakciją ir išsilieti, pasipiktinti, pasidžiaugti, padėkoti. Visuomet didžiavausi, kad dirbu geriausiame Šilutės rajono laikraštyje. Džiaugiuosi, kad pati galėjau prie to prisidėti. Linkiu laikraščiui tokiam išlikti!
Pradėjusi dirbti „Šilutės naujienose“ atradau savyje žurnalistinę gyslelę, kuri skleidėsi ir suteikė pasitikėjimo. Visada jaučiau redaktorės Skirmantės padrąsinimą, palaikymą, todėl džiaugiuosi, kad ji – viena sutiktų mokytojų gyvenime.
Prisimenu Sigito lašišų žuvienės skonį, pamokas kaip ją virti ir darbinį patarimą – žuvis pūva nuo galvos. Vilijos kritika išmokė, kad tekstai turi kandžiotis. Darbas „Šilutės naujienose“ susidėjo ir iš pietų ritualų su Rūta, Gintare ir Martina – nuo kinų virtuvės iki valgyklos gurmaniškų atradimų. Vijole – ačiū už islandiškų raštų megztinį!
„Po savęs aš palieku pėdsakus“, – įmaknojęs į redakciją žeminais batais pasakė Rolandas. Tokį jį pamačiau pirmą kartą. Auksinė jo taisyklė – norint rašyti apie potvynį, reikia įbristi į vandenį.
Praėjus kažkiek laiko retrospektyva visada tampa lengvai pasaldinta. Galbūt. Bet joje yra ir aštroko imbiero prieskonio. Prie ko čia kopūstas limuzine? Nes „Šilutės naujienos“ ir jo kūrėjai – žaismingi, originalūs, sluoksniuoti ir netikėti. Darbas „Šilutės naujienose“ man liks svarbiu, nostalgišku gyvenimo etapu.