Kasdienybės smiltelės baigia subyrėti į metų kraitę. Tačiau kartu su saulėgrįža mums dar lemta patirti pačias gražiausias, pačias prasmingiausias šventų Kalėdų akimirkas, atvira širdimi švęsti gerumo, žmogiškumo šventę, dalintis šiluma su savo artimaisiais, būti atidiems ir dosniems tiems, kas stokoja meilės ir duonos.
Užmirškime skaudulius, apmaudą dėl neišsipildžiusių lūkesčių, nuoskaudas dėl neteisybės – gyvenime niekuomet nebūna taip, kad sielos netemdytų sielvarto šešėlis. Tačiau neleiskime sau gyventi šešėliuose ir ūke. Siekime šviesos ir tiesos, savo gerais darbais, nuoširdumu ir širdžių šiluma praskinkime kelius gėriui, džiaugsmui ir visavertei pilnatvei, nes juk niekas kitas, o tik mes patys kuriame tarpusavio santykius. Kurkime juos ant pasitikėjimo pamatų.
Tegul tvirtos būna mūsų šeimos, darnūs darbo kolektyvai, tegul nesvyruoja mūsų valdžios rūmai ir valdančiųjų kėdės. Visi – nuo žemdirbio iki mokytojo, nuo gydytojo iki valdininko – įberkime bent po žiupsnį daugiau atsakomybės, pasiaukojimo ir meilės į tai, ką kiekvienas kiekvieną dieną darome. Susiburkime draugėn – esantys čia ir išvykę už jūrų marių. Puoselėkime savo tautos bendrystę ir vertybes, susitelkime ir kiekvienas po savo stogu – tarsi viena didžiulė šeima – susėskime prie bendro, didžiulio, balta staltiese apdengto kūčių stalo, susikibkime rankomis ir savo gimtąja kalba sukalbėkime maldą. Prašykime Dievo, kad jis nenugręžtų nuo mūsų savo mylinčio žvilgsnio, o kalėdinių varpų gausmu pažadintų darnai, atjautai, meilei ir kilniems tikslams.
Ramių, jaukių, susikaupimo sklidinų kūčių, dovanojančių palaimingas dovanas mūsų sieloms! Gražių, džiaugsmingų, prasmingų, įsimintinų šventų Kalėdų, atnešančių viltingą nušvitimą ir šurmulį! Skalsaus kiekvieno šventinio stalo ir dalijimosi stebuklo, nes tik dalindamiesi patiriame tikrąją pilnatvę!