Šilutiškės – Ievos Simonaitytės žemėje

Liepos 1-ąją Agluonėnuose vyko 33-ieji Vasaros skaitymai, skirti Ievos Simonaitytės metams, kuriuos organizuoja Gargždų J. Lankučio viešoji biblioteka. Antrą kartą šiuose skaitymuose dalyvavo ir būrelis Šilutės TAU literatų.

Erdvus kaimo sodybos kiemas vos talpino poetus, suvažiavusius iš įvairių Lietuvos kampelių su dovanų maišeliais su savos kūrybos knygomis ar lankstinukais, reprezentuojančiais savo rajoną.

Dalyvius sveikino Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė, Gargždų J. Lankučio bibliotekos direktorė Indrė Tamašauskienė, po sveikinimo kalbos paatviravusi, kad jai poezija kvepia. Sodybos šeimininkė Giedrė Rudaitytė linkėjo malonių akimirkų ir sakė tikinti, kad buvimas etnografinėje aplinkoje dar stipriau žadins kūrėjų mūzą. Renginio metu skambėjo šiai šventei vėl susibūrusios grupės „Dar ne vakaras“ atliekami romansai ir dainos. Gausių aplodismentų sulaukė Kartenos saviveiklinis neįgaliųjų teatras „Kaukė“, parodęs linksmą buitišką spektaklį pagal a.a poetės iš Rietavo Birutės Lengvenienės satyrines eiles iš humoreskų knygos „Be rožėtų užuolaidų“.

Karšta liepos saulė kėlė norą kuo greičiau užeiti į kluoną, kuriame sklandė Mažosios Lietuvos ir I. Simonaitytės asmenybės ir kūrybos dvasia. Apžiūrėjusios Mažosios Lietuvos ir žemaitiškų skrynių parodą, prisėdome ant suolų, alsuojančių senovine dvasia.

Poetai vienas po kito skaitė savo eiles, skirtas gimtajam kraštui, romantiškai išreikšdami meilę savo artimiesiems, gamtai, jūrai ir I. Simonaitytei. Pro atviras kluono duris sklindanti žaluma derėjo su poetų mintimis, sklandančiomis po aukštais senovinio kluono skliautais. Šilutiškės skaitė savos kūrybos eiles, o Zina Kuzminskaitė padeklamavo Vidos Tarozienės eilėraštį „Ėvei, Etmės dukteriai“:

Kasdienybėj mažo miestelio

Sustingus,

Ką girdi?

Ką beatneša vėjas

Tau ant skreito, kai rymai jau lazdą padėjus?

Šventą gausmą vargonų gimtų Vanagų?

Rožių dvelksmą iš Vingio gatvelės,

Ar lakštingalos giesmę nuo Minijos?..“

Bibliotekai padovanojome savos kūrybos ir Šilutės Tau sambūrio „Vėdrynas“ kolektyvinės kūrybos knygų.

Etnografinės sodybos lauko erdvėje derėjo seni pastatai, šulinys, akis traukė ryškios langinės ir suoleliai, kurie kvietė pailsėti nuo kaitros ir šokio, grojant kaimo kapelai. Buvo daug malonių bendravimo akimirkų kūrėjams, kurie jau ne vienerius metus dalyvauja šiuose skaitymuose ir pažįsta vieni kitus, buvo netikėtų studijų ir feisbuko draugų susitikimų. Bendrai nuotraukai sustojo didelis būrys plunksnos meistrų.