„Nuo mažumės buvau apsupta žmonių, kurie visada, kad ir kokia būtų rūpesčių kupina diena, rasdavo minutėlę laiko rankdarbiui. Tokia šiandien esu ir aš – savo pačios rankų darbais išreiškianti garsiai neišsakytas mintis ir svajones, – sako šilutiškė Rita Poteliūnienė, kuriai rankdarbiai – didžiausias laisvalaikio pomėgis ir malonumas.
Viešint pas pašnekovę, jau pirmomis minutėmis apgaubia jaukumas, harmonija, spinduliuojantys ne tik nuo gražiai sukurto interjero, bet ir pačios Ritos padarytų meno dirbinių. Dekupažo technika atnaujintas kavos stalelis, gėlių kompozicijos, išsiuvinėtos pagalvėlės ir… lėlės.
Būtent apie nuostabiąsias lėles ir susitikome pakalbėti. Ritos lėlės – išskirtinės – žavios ilgakojės, grakščios, lieknos ar putlutės. Viena už kitą gražesnės ir skirtingesnės. Šios gražuolės ne tik puošia namų erdves, bet savo dvasia apgaubia ir užburia visus atvykusiuosius. O kaip kitaip? Lėlių šeimininkė prisipažįsta, kad teko nueiti ilgą kūrybinį kelią – anot Ritos, iki lėlės reikėjo užaugti.
Svajojo apie gražius namus ir juos sukūrė
Moteris prisipažįsta, kad visą laiką svajojo apie gražius bei jaukius namus, to, žinoma, ir siekė. Vos sukūrusi šeimą ji ėmė rūpintis naujų namų jaukumu, išbandė įvairias kūrybos sritis.
Ankstesniais laikais, kai nei interjero, nei dekoravimo detalių didelio pasirinkimo nebuvo, Rita, perėmusi žinias iš savo mamos, ėmė megzti. Mezginiais ne tik puošė šeimos narius, namus, bet gaminius vežė parduoti į Rusiją.
Tačiau jaukiai namų aplinkai sukurti vien mezginių buvo per maža, tad Rita pradėjo lankyti kursus ir išmoko siūti. Namuose atsirado originalios užuolaidos, pačios šeimininkės siūtos staltiesėlės, pagalvėlės. Vėliau Rita su vyru įsigijo krosnelę ir pradėjo gaminti dirbinius iš molio.
Neužtenka išmanyti vieną dalyką
Vėliau kilo noras lankyti floristikos kursus, tad netrukus ir juos baigė pačiais geriausiais įvertinimais.
„Čia buvo padėtas kertinis akmuo. Išmokau daug dalykų: sužinojau, kas yra kompozicija, kas – atkartojimas, koks gali būti spalvų derinimas. Tai man daug padėjo kuriant namų aplinką. Sužinojau, kokios spalvos tinka namams, kaip jas derinti stilistiškai tiek aplinkoje, tiek savo rūbuose” – sakė šilutiškė, turinti technologės specialybę.
Pasak Ritos, norint sukurti gražius bei jaukius namus, neužtenka išmanyti vieną kokią nors techniką. Jei apsiriboji viena technika, tarsi netenki kito ginklo ir save įspraudi į rėmą.
Tuo metu į Lietuvą atkeliavo ir dekupažas. Tad šalia pomėgių megzti, siūti, derinti spalvas atsirado noras išmokti dekupažo meno. Tą šilutiškė irgi pabandė.
„Tai buvo ne tik didžiulė mados banga, bet ir brangenybė”, – atvirauja moteris prisipažindama, kad knygose apie dekupažą perteikiama tik dalis reikalingų žinių.
Meilė lėlėms grąžina į vaikystę
Dabar R.Poteliūnienės namuose garbingą vietą užima lėlės. Rankų darbo gražuolių yra ne tik svetainėje, poilsio kambaryje, bet ir miegamajame.
„Visi ateiname iš vaikystės, daugeliui mūsų ji yra jauki, kelia gražius prisiminimus ir emocijas. O kai sulaukiame brandesnio amžiaus, randame daugiau laisvo laiko, vėl iš dalies grįžtame į vaikystės pomėgius, svajones”, – taip Rita paaiškina, kodėl jau ketverius metus daugiausia laisvalaikio skiria lėlių kūrimui.
Moteris vaikystėje labai mėgo lėles, nuo mažų dienų siūdavo joms rūbelius. Pašnekovė atsimena ir nelabai malonių situacijų. Viena jų – kai norėdama pasiūti lėlei rūbelį, sukarpė močiutės palaidinę ir už tai gavo nemažai pylos.
Šilutiškė gaminti lėles mokėsi pas pasaulyje gerai žinomą menininkę Jekateriną Gusevą. Lankydama kursus moteris išmoko ir pritaikė savo žinias, kaip pagaminti lėles iš įvairių medžiagų. Vienos lėlės – iš ore džiūstančio molio, kuris gana trapus, kai kurios – siūtos, turi tekstilinius kūnelius. Kiekvienai šiai panelei pasiūti originalūs apdarai, bateliai, aksesuarai.
„Lėlėje susipina daug technikų, todėl galiu drąsiai sakyti, kad norint pagaminti lėlę reikia nueiti nemažą kelią. Iki lėlės reikia užaugti, siūti ir megzti neužtenka”, – teigia Rita.
Pasak Ritos, lėlė gimsta ne greičiau kaip per mėnesį. Norėdamas pagaminti lėlę, pasak pašnekovės, turi būti ir siuvėju, ir kirpėju, ir batsiuviu, išmanyti makiažo subtilybes. Lėlės neįmanoma kurti ištisą dieną: gamybos procese reikia įkvėpti oro, apgalvoti, kaip bus toliau. Lėlės gimimas turi būti apgaubtas vidine harmonija, nes tai atsispindi kūrinyje.
Anot Ritos, ne bet kam skirta sukurti lėlę, kaip ne bet kas ją ir pastebi. Lėlė – skulptūra, kuri po truputį lipdoma. Baigusi siūti lėlę, Rita visada suploja tris kartus ir pasako: „Va, baigiau projektą”. Tai – ritualas, burtažodis, kuriuo lėlei suteikiama dvasia.
Vardai ir istorijos – taip pat ypatingi
Visos Ritos lėlės turi savo gyvenimo istorijas nuo pat kūrimo pradžios ir, žinoma, dalelę pačios autorės širdies. Jos skirtingos, gyvenančios savame judesyje ar mintyse, turinčios savas veido išraiškas, charakterius: vienos ilsisi, kitos svajoja, trečios žvelgia į tolį ar kažką daro.
Moteriai labai patinka grožis, ne tik išorinis, bet ir vidinis, todėl ne visos pagamintos lėlės yra įprastos gražuolės.
Ypatingos ne tik lėlės, bet ir joms duoti vardai, teisingiau – charakterizuojantys pavadinimai: „Svajoklė”, „Diedukas ir Ponia”, „Kai namai vanile kvepia”, „Svajonę turiu”, „Ryto rasa”…
Anot kūrėjos, paprastas vardas neatskleistų lėlės dvasios, tikros paskirties, todėl ir suteikė joms ilgesnius pavadinimus.
Kiek jau iš viso pagamino lėlių, pašnekovė neskaičiavo, tačiau pripažįsta, kad jų nėra labai daug. Visų ji ir neturi, nes kai kurios lėlės jau nupirktos, nors rankų darbo vienetinės lėlės yra gana brangios.
Paklausta apie galimą rankų darbo lėlių parodą, šilutiškė prisipažino, kad galbūt kažkada ją ir surengs. „Parodai turi ateiti laikas. Negalima bet kaip pasiruošti, jai jau ruošiuosi seniai”, – sakė R.Poteliūnienė.
Moteris džiaugiasi, kad savo pomėgiais ir laisvalaikio užsiėmimu gali pasidalinti su klubo „Sielos paguoda” nariais, dekupažo bei kitų technikų subtilybių moko vaikus, lankančius Šilutės diabeto klubą „Margainis”.
Pasak Ritos, taip jau lemta, kad šalia jos nuolat atsiranda negalią turinčių žmonių. Pamokėlės ir bendravimas su jais – tai galimybė suteikti geras emocijas.
„Kai žmogus draugauja su savimi, kai myli aplinkinius ir gyvenimą, suspėja viską”, – mano moteris, kurios rankų darbo gaminiai – meilės gyvenimui ir aplinkai įrodymas.