Šilutiškiai ant Rambyno kalno prašė sveikatos ir norų išsipildymo

lietuvininku tarme aukurasŠeštadieninės Lietuvininkų tarmės mokyklėlės nariai drauge su mokytoja Indre Skablauskaite ne tik mokosi šios sunkiai įkandamos tarmės, bet ir rengia išvykas, lanko įdomias vietas ir dalyvauja įvairiuose projektuose. Pernai apsilankę Mažosios Lietuvos žemaitiškoje dalyje, šiemet šilutiškiai nusprendė pasukti į aukštaitiškąją – link Pagėgių, Rambyno.

Šiame krašte viešėjo didžiulį įspūdį visiems palikusi Prūsijos karalienė Luizė, gyveno žymus spaustuvininkas, Tilžės akto signataras Martynas Jankus bei susituokė vokiečių rašytojas Johanesas Bobrovskis (Johannes Bobrowski). „Čia gyvenę ir dirbę žmonės davė labai daug visai Lietuvai. Iš tiesų tai toks nedidelis kraštas, bet savyje talpinantis labai daug“,- sako Rambyno regioninio parko vyr. kultūrologė Giedrė Skipitienė.

Į kelionę po šio krašto vietas ir paslaptis išsiruošę šeštadieninės Lietuvininkų tarmės mokyklėlės atstovai neslėpė, kad liko nustebinti ne tik gilios šio krašto istorijos ir tradicijų, bet ir įspūdingo kraštovaizdžio.

Pabuvojo maro nepaliestame kaime

Drauge su kultūrologe G.Skipitiene išvykos – edukacijos dalyviai aplankė vienintelį maro nepaliestą kaimą – Bitėnus, kur XIX amžiaus pradžioje buvo trumpam apsigyvenusi Prūsijos karalienė Luizė, žymi savo įspūdingu grožiu, nepaprastai tauriu charakteriu ir politiniu įžvalgumu.

„Bitėnų, Bubliškių krašto žmonės karalienės Luizės prisiminimą saugo labai ilgai. Ji žmonėms skyrė tiek daug dėmesio – juk galėjo apsigyventi mieste, bet pasirinko kaimą. Galėjo užsidaryti nuo žmonių, bet skatino savo atžalas žaisti su kaimo vaikais, ragindama pažinti šios valstybės žmones ir jų kalbą. Karalienės ėjimas link žmonių iki šiol prisimenamas kaip labai taurus poelgis“, – šią išskirtinę asmenybę gyrė G.Skipitienė.
lietuvininku tarme vestuviu drabuziai
Bitėnuose taip pat įsikūrusi kiek neįprasta gandrų kolonija – juk manoma, kad gandrai nesuka lizdų spygliuočiuose, tačiau čia pušų viršūnėse jaukiai įsitaisę gandrai augina vaikus. G.Skipitienė pasakojo, kad gandrai nemėgsta blogų žmonių ir taurelę neretai pakeliančiųjų – pas juos niekada nesuka lizdų, net jei šie kurį laiką stengiasi elgtis padoriai. „Gandrų neapgausi netikėtai prabudusiu gerumu“, – teigė ji.

Kultūrologė pasakojo, kad gandrai, mintantys ne tik varlėmis, bet ir kiškučiais, į savo valgiaraštį jau įtraukė ir mažus šuniukus. Kartą šie dideli paukščiai nugvelbė jais besigrožinčių atvykėlių jorkšyro terjerą ir nusinešė į savo lizdą pietums. Žmonės rėkė, į gandrus mėtė akmenis, prašė vietinių žmonių pagalbos, bet ką čia bepadarysi.

Bitėnuose būta šviesuolių

Iš gandrų kolonijos keliauninkai patraukė į spaustuvininko M.Jankaus muziejaus kieme įsikūrusį Paveikslų sodą.

M.Jankus (1859-1946), gyvenęs Bitėnuose (tuo metu priklausė Vokietijai), nuo tos akimirkos, kai suvokė esąs lietuvis, ėmė rūpintis lietuvybės reikalais. Gana anksti jis tapo spaustuvininku bei tam paaukojo savo gyvenimą. Taip pat jis ėmėsi burti lietuvininkus: įkūrė „Birutės“ draugiją, buvo pirmųjų penkių „Aušros“ laikraščio numerių, taip pat „Varpo“, „Ūkininko“ redaktorius, įsteigė pirmą satyrinį laikraštį „Knygnešiai“. M.Jankaus spaustuvėje Bitėnuose buvo išspausdinta daugiau kaip 360 skirtingų pavadinimų knygų ir laikraščių. Savo leistoje periodikoje propagavo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos suartėjimo idėją. Jis buvo 1918 m. Tilžės akto signataras. 1922 m. pabaigoje M.Jankus tapo vadinamojo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, kuris savo veikla maskavo Lietuvos dalyvavimą Klaipėdos sukilime, pirmininku. Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, M.Jankus gaivino tautinių suėjimų ant Rambyno kalno tradicijas.
lietuvininku tarme rambynas
Išvykos dalyviai taip pat aplankė Bitėnų kapinaites, kuriose ilsisi ne tik M.Jankus, bet ir Vydūnas, Valteris Kristupas Banaitis, Jonas ir Marija Vanagaičiai, Elena Grigolaitytė – Kondratavičienė, Aleksandras Žvinakis ir kiti šio krašto šviesuoliai.

Rambyno kalne prašė norų išsipildymo

Kita stotelė – legendomis apipintas Rambyno kalnas, itin pamėgtas turistų dėl nuostabaus kraštovaizdžio. Čia – viena garsiausių pagonybės laikų šventovių, kurioje mūsų protėviai garbino savo dievus. Sklinda legendos, kad kalną globoja dievas Perkūnas ir likimo deivė Laima.

Jau priėmę krikščionių tikėjimą, lietuviai slapta ir toliau tebegarbino senuosius savo dievus, nešė jiems aukas ant Perkūno atgabento akmens ir gėrė vandenį bei juo prausėsi, melsdami sveikatos.

Taip pat pasakojama, kad ant šio kalno gyveno laumės, kurios pasitraukė iš kalno tik tada, kai prieš 60 metų malūnininkas Švarcas nutarė susprogdinti šventą Perkūno atgabentą akmenį ir pasidaryti iš jo girnas. Tiesa, tiems, kurie šį akmenį susprogdino, buvo skaudžiai atkeršyta – pats Perkūnas kažkada buvo įsakęs to akmens neliesti. Malūnininkas, pamatęs savo poelgio pasekmes, pripažino, kad tas akmuo tikrai Perkūno globojamas.

Turistai, įkvėpti sklandančių legendų, į Rambyną atvyksta prašyti sveikatos ir norų išsipildymo. Ir Lietuvininkų tarmės mokyklėlės atstovai, lipdami stačiais laiptais į kalną, mintyse sulig kiekvienu laipteliu kartojo savo norą, tikėdamiesi, kad dievai išpildys jų slapčiausias svajones.

Aplankė urbanistinį paveldą

Atsisveikinę su Rambyno kalno dievais ir laumėmis, išvykos dalyviai nurūko į Vilkyškių miestelį, išsaugojusį urbanistinį paveldą. Čia stūkso raudonplytė neogotikinė evangelikų liuteronų bažnyčia, statyta XVI amžiuje. Sovietiniais metais bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu, o dabar ji suremontuota, grąžinta tikintiesiems. Jau keleri metai čia vyksta tarptautinis festivalis „Vargonų muzika Vilkyškiuose“.

Šioje bažnyčioje sutvirtinimo sakramentą gavo bei susituokė vokiečių rašytojas Johanesas Bobrovskis, parašęs romanus „Lietuviški fortepijonai“, „Levino malūnas“ bei Vilkyškių apylinkių grožį aprašęs lietuvininku tarme vyduno kapassavo eilėraščiuose. Bažnyčios klebonijoje įrengtas memorialinis J.Bobrovskio kambarys.

Paskutinė išvykos stotelė – prie Vilkyškių miestelio auganti šešiolikakamienė Raganų eglė, 1999 m. įtraukta į Lietuvos gamtos paminklų sąrašą. Eglės aukštis siekia 32 metrus, o jos amžius, manoma, perkopia 130 metų.

Kultūrologė G.Skipitienė, kalbėdama apie ekskursijos metu aplankytus paveldo objektus, apgailestavo, jog šį statusą turintys namai dažnai atiduodami į neatsakingų šeimų rankas: „Mūsų paveldas yra labai svarbus, taip mes perduodame savo istoriją ateinančioms kartoms. Deja, Lietuvoje paveldas nėra labai saugomas, o juk tai turėtų daryti valstybė. Tik ji, matyt, neturi pinigų arba neturi supratimo“, – svarstė kultūrologė.

Mokyklėlės veikloje – daug projektų

Šilutės muziejaus etnografė, lietuvininkų tarmės mokytoja I.Skablauskaitė tikina, kad šeštadieninė Lietuvininkų tarmės mokyklėlė, gyvuojanti jau antrus metus, sulaukė didelio pasisekimo – ją lanko apie 20 suaugusiųjų ir 10 vaikų.

„Mes susitinkame kartą per mėnesį, šeštadieniais, ir mokomės lietuvininkų tarmės. Be to, turime numatę ir projektinių veiklų, tokių, kaip ši išvyka. Štai prieš savaitę vykome į išvyką – edukacinę pamoką „Marių keliais“. Vandenimis keliavome į Nidą, pas kopininkus. Metų pabaigoje išleisime kompaktinę plokštelę „K.Donelaitis tarmiškai“, kurioje bus mūsų pačių bei moksleivių tarmiškai įskaityti K.Donelaičio „Metai“ ir skambės kompozitoriaus Kazio Daugėlos keturių dalių siuita „Metai“, atliekama Gražvydo Railos vadovaujamo pučiamųjų orkestro „Pamarys“, – pasakojo I.Skablauskaitė.

Šeštadieninę Lietuvininkų tarmės mokyklėlę remia Lietuvos Respublikos Kultūros taryba ir Šilutės rajono savivaldybė.

 Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.