Šilutiškiai paminėjo 174-ąsias Šilutės miesto mecenato gimimo metines

 

minejimas Sojaus_3Balandžio 1-oji ypatinga Šilutės miesto istorijai – šią dieną gimė Šilutės miesto mecenatas, dažnai tiesiog geradariu vadinamas dvarininkas Hugo Šojus, savo gyvenimą paskyręs krašto puoselėjimui ir kultūrinio paveldo išsaugojimui. Kiekvienais metais šią dieną šilutiškiai renkasi prie jo kapo, prisimena jo gerus darbus ir idėjas.

Kuo šiandien mes pradžiugintume H. Šojų? Ar H. Šojus vis dar didžiuotųsi bažnyčia ir jos parapijiečiais? Ar nenusiviltų šiandienine mokykla? Šiais Pirmosios gimnazijos moksleivių iškeltais klausimais sąmprotavo Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus, evangelikų liuteronų parapijos kunigas Remigijus Šemeklis, Pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė ir H. Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė.

Dauguma šilutiškių žino H. Šojaus nuopelnus mūsų miestui. Jis dovanojo žemes įvairiems visuomeninio naudojimo objektams, prisidėjo prie Žemės ūkio mokyklos įsteigimo, evangelikų liuteronų bažnyčios statymo, rinko muziejinius eksponatus, lietuvių liaudies tautosaką.

Pasak muziejininkų, dvarininkas buvo universali asmenybė, savo veikla besiveržusi į įvairias gyvenimo sritis ir visur palikusi ryškų pėdsaką. Apie svarų H. Šojaus indėlį į miesto istoriją byloja ne tik miesto kraštovaizdis, monumentai, gatvių pavadinimai, bet ir jo vardu pavadintas muziejus. Pastarojo pavadinimas ne tik įprasmina šios asmenybės atminimą, bet ir pristato H. Šojaus veiklos rezultatus – šiame dvare daugiau kaip prieš 100 metų buvo įkurtas pirmasis muziejus Klaipėdos krašte, o jame buvusių ir iki šių dienų išlikusių muziejinių vertybių pagrindu yra parengtos ekspozicijos.

Mecenato nuopelnus, minėdami 174-ąsias H. Šojaus metines, prisiminė dabartiniai Šilutės gyventojai, Pirmosios gimnazijos moksleiviai, vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ nariai.

Pasak kunigo R. Šemeklio, nors H. Šojus kalbėjo vokiškai, tačiau domėjosi lietuvių kultūra, jam buvo brangūs šio krašto žmonės ir tikėjimas. „H. Šojus savo idėjas stengėsi įgyvendinti, šį miestą iš pelkėtos vietovės išauginti į gražią vietą. Tuomet buvo ginčų, įvairių nuomonių, tačiau dabar visa tai užmiršta, o mes galime džiaugtis gražiu miestu, kurį pastatė prieš 100 metų ir anksčiau gyvenę žmonės“, – priminė dvasininkas.

Ant H. Šojaus dovanotos žemės stovi Šilutės pirmoji gimnazija, jos mokiniai ir mokytojai neužmiršta H. Šojaus kapo, šią vietą prižiūri, aplanko. Šios gimnazijos direktorė L. Spirgienė priminė, kad dvarininkas visą gyvenimą daug dirbo, o jo gyvenimo užduotis buvo, nepaisant turto, tarnauti apskrities, parapijos ir šalia gyvenančių žmonių labui. Jis puoselėjo dvarą ir jo aplinką. „Kai dvaras buvo pavyzdinis ūkio ir kultūros centras, klestėjo ir Šilutė. Jis yra mums puikus pavyzdys, kaip reikėtų rūpintis savo aplinka. Mokiniai mato tą pavyzdį ir juo seka“, – sakė L. Spirgienė.

Muziejaus direktorė I. Skablauskaitė priminė, kad per H. Šojaus gimtadienį, balandžio 1 dieną, ties Šilokarčemos dvaro slenksčiu buvo pučiami ragai.

„Dvaras apsuptas romantiško parko, tamsių eglių eilės ištikmai saugo dvarvietę nuo nežmogiško penktadienio turgaus triukšmų, kuris čia gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Vėlyvą keliautoją čia pasitinka ūmi langų šviesa, kuri dega iki pat nakties, nes čia dirba nepavargstanti siela, kuri dovanoja savo gyvenimu įvairiapusišką triūsą“, – citatą, parodančią kaip dvarininkas buvo gerbiamas, iš anuometinio laikraščio perskaitė muziejaus direktorė.

Anot I. Skablauskaitės, ir šiandien galime stebėti ir jausti, kad H. Šojus didžiuotųsi dabartine Šilute, jos klestėjimu, rastų kuo pasididžiuoti ir pravėręs dabartinio dvaro (muziejaus) duris.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.