Skaudi gegužės sukaktis – 1948 metų trėmimai iš Klaipėdos krašto

tremtys is klaipedos krasto lentos atidengimas1948 metų gegužės 22 d. sovietų valdžios organizuotų trėmimų, pavadintų „Vesna“ („Pavasaris“) metu iš Lietuvos buvo ištremta apie 40 tūkstančių žmonių, daugiausiai – moterys ir vaikai.

„Tarp ištremtųjų buvo beveik 11 tūkstančių vaikų, ne mažiau kaip 16,5 tūkst. moterų, beveik 9 tūkstančiai nebuvo sugauti“. (1)

9 tūkstančiai pasislėpė

Klaipėdos kraštas iki pat 1944 metų spalio buvo Vokietijos dalis, tad gyventojai apie masinius trėmimus neturėjo jokio supratimo – jie, viską palikę, turėjo trauktis nuo Raudonosios Armijos į Vokietijos gilumą. Tuo tarpu Lietuvos gyventojai pirmąjį trėmimą patyrė dar 1941 metų birželį.tremtys Klaipedos krasto tremtiniai 1948m birzelio 16. Artiuginas

Dauguma Didžiosios Lietuvos šeimų, numanydamos, jog bus tremiamos, ir po karo džiovinosi duoną ir krovėsi būtiniausius daiktus, dalis šeimų slapstėsi ir, kaip minėta aukščiau, 9 tūkstančiai sąrašuose buvusių žmonių sugebėjo pasislėpti.

Klaipėdos krašto žmonės, po karo grįžę į gimtinę ir ėmęsi atkurti savo ūkius, sovietų kareivių buvo užklupti netikėtai, visai nepasiruošę ilgoms, kankinančioms kelionėms į kitą pasaulio kraštą. Todėl jiems 1948-ųjų metų trėmimai buvo itin pražūtingi.

Kaip vyko Klaipėdos krašto gyventojų trėmimas?

Nelabai yra ir ko paklausti, nes dauguma Klaipėdos krašto gyventojų, patyrę šį trėmimą į Sibirą, nebegrįžo į Lietuvą.

Įdomu yra tai, jog Lietuvoje Klaipėdos krašto gyventojai automatiškai tapo Lietuvos TSR piliečiais, tuo tarpu tremties vietose jie buvo registruojami kaip Vokietijos piliečiai. Grafoje pilietybė įrašoma „nemec“ (vokietis).
Po Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio vizito į Maskvą 1955 metais ir sutarties dėl karo belaisvių paleidimo pasirašymo bei žodinio susitarimo dėl Vokietijos piliečių šeimų sujungimo 1958-1960 metais, šis įrašas ir sudarė galimybę vykti į Vokietiją. Tuo ir pasinaudojo dauguma ištremtų Klaipėdos krašto gyventojų, nes Lietuvoje jų „niekas nelaukė ir ne ilgėjosi“.

tremtys klaipedos kraste veirauch seimaApie mūsų rajono gyventojų trėmimus daugiausiai žinių turime iš ekspedicijų metu užrašytų pasakojimų. Štai ką apie 1948 m. gegužės mėnesio trėmimą iš Kintų apylinkės papasakojo tremtinė p. E.Laukat – Cirtautienė:
„Iš Kintų apylinkės 1948 m. gegužės 20 d. surinkti žmonės buvo suvežti į Šilutės traukinių stotį, ir dvi dienas laukėme, kol suvežios visus tremiamuosius. Mes buvome iš Ventės kaimo, man tuo metu buvo 14 metų. Su manimi trėmė mamą (55 m.) ir brolį Heincą (11 m.), tėvas (72 m.) jau buvo miręs 1942 m. Iš Ventės kaimo buvo dar Meškys Vilius ir žmona Ursula.

Iš Kintų kaimo – Kvaukų šeima, jie turėjo didelį ūkį. Šeimą sudarė Kvauka Marija ir jos seni tėvai bei jos sūnus Vilius. Vyras buvo jau 1946 metais išvarytas į Latviją ir ten žuvo.

Iš Kiškių kaimo – Gižų šeima, abu tėvai ir keturi vaikai, penktasis, vyriausias sūnus Vilius, 1946 metais su Kintų vyrais išvarytas į Latviją, kur ir žuvo.

Iš Rugulių kaimo ištremta didelė šeima, kiek iš viso žmonių buvo, nežinau, buvo daug vaikų“.

Kintų apylinkių vietinių gyventojų – vyrų išvarymo į Latviją faktas, manau, dar istorikų nelabai ištirtas, tad pasidomėjus apie tai, atsakymas buvo paprastas: „Tiksliai kur vežė 1946 metais kaimo vyrus, negaliu pasakyti, nes buvau dar vaikas, žinojau, kad į Latviją. Kai praėjo frontas, žmonės išlindo iš savo slėptuvių, pelkių ir durpynų, tada rusai surinko vyrus ir išvarė į Latviją. Iš Kintų apylinkių (Kiškių kaimo) grįžo tik vienas Jokūbaitis ir papasakojo, jog jie buvo suvaryti Latvijoje į tvartą, ant jų pylė vandenį ir jie turėjo stovėti vandenyje, į juos mėtė runkelius, atseit valgykite. Greitai prasidėjo šiltinė ir dauguma išmirė“.

1948 m. gegužės 22 dieną į Rytų Sibirą (Krasnojarsko kraštą) buvo ištremta ir pagyvenusi ūkininkų Kristupo ir Annos Veirauch šeima iš Kurpių – Pašiliškių kaimo (Ramučių apylinkė). Jų istorija buvo pagarsinta laikraštyje Vokietijoje. Ponia Lydia Fröhlich, Kristupo Veirauch dukterėčia, buvusi Ramučių mokyklos mokinė, Šilutės muziejui perdavė šeimos nuotraukų kopijas ir net laikraščio „Šilutės tiesa“ 1948 m. rugpjūčio 24 dienos iškarpą, kurioje korespondentas H.Segenkrancas džiaugiasi, jog „Vairakų (reikia suprasti – Veirauch) šiandien Ramučiuose jau nėra, čia vyksta normalus gyvenimas ir niekas jų nepasigenda nei ilgisi“.

Štai ką rašo pats p.Veirauch: „Džiaugėmės taika – jau buvo treji metai po karo, dirbome savo ūkyje. Tačiau, matyt, kurioje nors sovietinėje įstaigoje jau buvo padarytas sprendimas. 1948 gegužės mėnesį vieną naktį visą mūsų sodybą apsupo rusų kareiviai, visi pastatai buvo apsupti, niekas negalėjo išbėgti. Su nedideliu ryšuliu buvome išvežti į Šilutės stotį – vyras, žmona, sūnus (16 m.), dukra ir 84 metų močiutė. Mes visi prašėme palikti močiutę tėviškėje, nes ji labai sirgo. Tačiau nebuvome išklausyti, ji mums ir mirė pakelyje“.

6000 tūkstančių kilometrų kelionė gyvuliniuose vagonuose jiems truko 33 dienas. Šeima buvo išlaipinta į šiaurę nuo Baikalo ežero, Bogučianų aukštumoje (Krasnojarsko kraštas). 1950 m. mirė 24 metų dukra.

Geležinkelio stotyje – atminimo lenta

Ten mirė daug jaunų žmonių, 90 procentų mažų vaikų taip pat žuvo neišlaikę sunkios kelionės.

„Į šias vietas buvo atitremti 16-os tautybių žmonės – vokiečiai, austrai, lenkai, turkai, čekai, bulgarai, lietuviai ir kt. Visi jie daug metų dirbo sovietams be sekmadienių“, – pasakoja p. Kristupas Veirauch. Jis pats po šešių metų sunkaus darbo Bogučianų rajono miškų ūkyje neteko regėjimo, nors prieš tai jis buvo nepaprastai stiprios sveikatos. 1905-1907 tarnavo kariuomenėje Tilžėje. Pirmojo pasaulinio karo metais (1914-1916) buvo paimtas į kariuomenę, pateko į rusų nelaisvę ir nuo 1915 iki 1920 m. išbuvo Taškento karo belaisvių stovykloje. Iš viso  tremtyje išbuvo 6 metus po Pirmojo pasaulinio karo ir 11 metų po Antrojo pasaulinio karo.

1958 metais šeima buvo paleista iš tremties, tačiau nebegrįžo į Lietuvą. Būdamas 75 metų amžiaus Kristupas Veirauch su žmona ir sūnumi atvyko į Emmerichą (Vokietija), pas vyriausiąjį sūnų.

Kiek Klaipėdos krašto gyventojų 1948 metų gegužės 22 d. buvo ištremta į Sibirą, nėra duomenų, nes, kaip jau minėjau, jie buvo tremiami kaip Lietuvos TSR gyventojai ir įeina į bendrą Lietuvos tremtinių skaičių.

Šiuo straipsniu noriu priminti, kad mūsų krašte trėmimai prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d. Šį faktą mums primena ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengta ir prie Šilutės geležinkelio stoties sienos 2011 metais pritvirtinta ir atidengta atminimo lenta (minint 70-ies metų sukaktį nuo 1941 metų trėmimų).

1 – http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a-anusauskas-1948-m-lietuviai-sudare-puse-visu-i-sibira-tremtu-zmoniu.d?id=61438679