Spaudoje paviešinta informacija apie vandenų užteršimą srutomis Gnybalų kaime sujaudino vieną mūsų rajono kiaulių augintoją.
Susėdę prie apvalaus stalo, ilgokai diskutavome apie smulkiųjų Lietuvos kiaulių augintojų problemas: vis augančią produkcijos savikainą ir mažėjančias produkcijos pardavimo kainas, vis menkėjančias galimybes gauti pigesnių pašarų, rinką „okupuojančius“ stambiuosius ir diskriminaciją, kurią smulkieji augintojai sako patiriantys iš kai kurių gamybininkų.
Tikime, kad tos mintys bus įdomios ir platesniam skaitytojų ratui.
Kiaulių mažina, kad nebūtų srutų
Akstinas skambučiui į redakciją Vytautui (taip vyras norėjo būti pavadintas) buvo informacija apie iš Grabupiuose esančių kiaulidžių į vandenis patenkančius teršalus.
Vytautas siūlo pasvarstyti. Jis vasarą augina apie 100 kiaulių ir sako, kad per savaitę iš tvartų surenka 7-8 tonas srutų. Tuo tarpu buvusiame Grabupėlių komplekse įsikūrusio Kazimiero Baginsko kiaulių ūkyje auginama apie 18 000 kiaulaičių. „Tad kokie kiekiai srutų turi susidaryti ir kur jas reikia padėti? Juk net ant 100 hektarų žemės tiek nesupilsi?“ – retoriškai klausia Vytautas.
Jis pasakoja matęs televizijos reportažą, kai ūkininkui vežant srutas šiek tiek jų nuvarvėję ant kelio. Neapdairusis pelnė 300 litų baudą.
Žino Vytautas ir tai, kad neleistinu laiku išlaistęs srutas laukuose būtų „premijuotas“ kelių tūkstančių litų bauda ir dar Nacionalinei mokėjimų agentūrai apskųstas. Todėl artėjant žiemai savųjų augintinių skaičių jis mažina iki kelių dešimčių – kad srutų būtų kuo mažiau.
O tokį ūkelį turintiems ūkininkams panorėjus pasistatyti srutų rezervuarą, anot Vytauto, tektų visą ūkį parduoti, nes rezervuaras atsieitų nuo 50 iki 150 tūkstančių litų.
Pardavimus apribojo įstatymai ir konkurentas
Ko gero, namus parduoti reikėtų ir tada, jei ūkininkas panorėtų įsisteigti savą parduotuvėlę. Pasvarstyti apie tokią galimybę Vytautą privertė šiandienos įstatymai, draudžiantys gyvą kiaulę parduoti pirkėjui, neįregistravusiam kiaulių bandos.
Deja, mažam augintojui įlįsti į rinką beveik nėra galimybių, nes stambieji kiaulių augintojai, anot Vytauto, okupavo visą rinką.
Teisės skersti kiaulių Vytautas irgi neturi, o įsirengti skerdyklą jam kainuotų tiek, kad irgi turėtų, kaip pats sako, ubagais dėl jos išeiti: reikalavimai tokioms įmonėms yra labai griežti.
Smulkiam ūkininkui lieka viena išeitis – parduoti kiaulę skerdimo teisę turinčiai įmonei, bet tai nuostolinga. Mat kiaulę perkantys pavieniai asmenys šiandien mielai mokėtų po 6,50 lito už gyvo svorio kilogramą, o įmonė duoda visu litu mažiau.
„Paskaičiuokite, kiek prarandu, jei kiaulaitė sveria 150 kg“, – siūlo ūkininkas.
Dabar jis sako radęs supirkėją, kuris moka pageidaujamą kainą, perka po kelias kiaules ir išveža jas į vieną gretimų rajonų. Vytautui taip naudingiau, nei parduoti mūsų rajono skerdėjams.
Mažuosius diskriminuoja ir pienininkai
Vytautas sako, kad nesiderėtų, jei ta riestasnukė pigiau užaugtų. Bet kiaulių auginimo sąnaudos kasmet tik auga.
Štai ABF „Šilutės Rambynas“ smulkiesiems kiaulių augintojams dar prieš keliolika metų nemokamai atiduodavo išrūgas. Ūkininkas sako, jog išrūgos – labai geras pašaras. Tik ta gerovė prieš kelerius metus baigėsi: pieninė išrūgas apmokestino – po 20 litų už toną paprašė.
Kiek paburnoję ūkininkai, žinoma, mokėjo, nors dar ir tam tikrus veterinarinius reikalavimus atitikti, ir pažymų kalną pristatyti jiems prieš tai teko. Bet neseniai sulaukė dar nemalonesnės naujienos – sūrių gamintojai apskritai atsisakė ūkininkams parduoti išrūgas.
„Kad nors būtų kalbėjęsi, tegu ir mokesčio dar didesnio paprašę, būtume mokėję. Bet niekas su mumis nesikalbėjo. Mūsų krašto gamintojai kažkodėl nutarė tas išrūgas verčiau užsieniečiams parduoti“, – apgailestauja ūkininkas. Ir klausia: „Ar čia ne mažųjų diskriminacija?“
Svarsto galimybę „užraukti“
Tik liūdną šypseną ūkininkui kelia ir „Sodros“ specialistų paskaičiavimai, esą už vieną kiaulę galima gauti 350 litų pelno.
Didžiausias pelnas, kokį jis prisimena buvus geriausiais metais, buvo 300 litų, bet neišvengta ir tokių metų, kai „krito į minusą“.
Apibendrindamas Vytautas sako kartu su žmona jau pasvarstantis apie galimybę „užraukti tą kiaulininkystę“. Nes jei jau 100 kiaulių auginantys žmonės, turintys du jiems talkinančius vaikus (nes samdyti talkininkų nėra iš ko), nebegali išgyventi, reiškia yra blogai.
Bet kas toliau? Gyvendami gyvenvietėje mėsinių galvijų augintojais netaps – aplink nėra tiek žemių. Kokią sritį imtum – visur reikės didelių investicijų, o ar naudos bus, dar neaišku.
Inspektoriai ir gamybininkai turi savo tiesą
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistas Vytautas Jasaitis patvirtina, kad parduoti gyvą kiaulę augintojas gali tik bandą turinčiam žmogui. Bet jis gali mokėti skerdyklai už paslaugą, skerdykla kiaulaitę paskers, o pirkėjas ją galės pirkti iš skerdyklos. Kito kelio nėra.
Aplinkos apsaugos agentūros vadovė Galina Misevičienė sako, jog Grabupėlių kiaulių kompleksas, kuriame pastaruoju metu įsikūręs K.Baginsko kiaulių ūkis, buvo suprojektuotas ir statytas 25 tūkstančiams kiaulių. Vadinasi, buvo apmąstyta viskas, kur dėti srutas – taip pat.
Apie 1975-uosius metus statytos kiaulidės specialiai buvo įkurdintos atokiau nuo miesto, be to, kompleksui suprojektuoti ir atitinkami žemės plotai Didšilių ir Jonaičių kaimuose. Pasak G.Misevičienės, daugiau nei 200 ha.
„Kompleksas turi 3 pakopų rezervuarus, kuriuose skystas mėšlas nusodinamas, o laistymui naudojamas tik iš paskutiniųjų rezervuarų. Kompleksas turi ir iš sovietmečio likusią požeminę laistymo sistemą, kuria srutos patenka į laukus“, – pasakojo G.Misevičienė.
Aplinkosaugininkai, pasak jų vadovės, kiaulių fermas tikrina kartą per metus, o jei yra problemų – ir porą kartų.
ABF „Šilutės Rambynas“ direktorius Algimantas Bladžinauskas neneigia – pardavinėti mažus kiekius išrūgų smulkiems ūkininkams įmonei nenaudinga, nes tokie ūkininkai nuperka vos kelias tonas iš maždaug 300 tonų išrūgų.
Todėl įmonėje investuojama, diegiamos naujovės ir gamyba pertvarkoma taip, kad ateityje ir gamta nebūtų teršiama, ir gamyba vyktų pagal europinius reikalavimus.
Tik stambiesiems ūkininkams kol kas išrūgos dar bus parduodamos, nors ir tai pienininkams nėra naudinga.