Rajono socialinių darbuotojų būrys kasmet renka geriausią savo da
rbuotoją. Šiemet taip įvertintas Vainuto seniūnijos socialinės darbuotojos darbui su socialinės rizikos šeimomis Linos JUZAITIENĖS darbas.
Socialinės paramos skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti Virginija Paulauskienė sako, jog Lina išties verta geriausiosios vardo. Tai iniciatyvi jauna moteris, nebijanti savojo darbo sunkumų, nuolat ieškanti naujovių, patirtimi besidalijanti su kolegėmis, nebijanti ir jų klausti patarimo.
Su Lina kalbamės jau nurimus profesinės šventės šurmuliui, bet, žinoma, apie darbą. Darbą, kuriame savo globotinius jai tenka mokyti elementariausių higienos ir vaikų priežiūros įgūdžių, ir kuris išmokė ją nebesiekti maksimumo, bet suprasti, kad minimaliausias pasiektas rezultatas jau yra maksimumas.
Turi ir „savų“, pačios užaugintų vaikų
Balandį buvo 5 metai, kai vainutiškė Lina įsijungė į rajono socialinių darbuotojų būrį. Apylinkė plati, bet Linai gerai pažįstama, mat pati čia augo ir mokėsi. Prisimena, kad jos tinkamumą socialiniam darbui pastebėjo klasės auklėtoja ir 10 klasėje paragino nebesiblaškyti – sukti tik tuo keliu.
Lina ir nebesiblaškė: baigė Klaipėdos kolegiją, vėliau – socialinius mokslus Klaipėdos universitete. Ir pradėjo pažintį su keliomis dešimtimis savo globotinių šeimų, kurių geografija labai plati: pats Vainutas, Bikavėnai, Gorainiai, Lolyčio, Balčių, Girininkų, Lazduonėnų ir kiti kaimai.
Toje pažintyje būta visko. Ne kartą jaunai mamai parodžiusi, kaip iš kruopų verdami klijukai kūdikiui pamaitinti, jau kitą dieną nuvykusi šeimon po pietų, išgirsdavo, jog kūdikis tądien dar nemaitintas… Kodėl? Pasirodo, mama tiesiog vėl užmiršo, kaip tie klijukai verdami…
Ne kartą Linai teko ir obuolius mažyliams tarkuoti, bananą trinti, o jų mamoms rodyti, kaip klojama lova, kaip tvarkingiau galima būtų sudėti parsineštas malkas, nuolat kalti į galvą, kad privalu iš mokyklos grįžtančioms atžaloms ką nors pietų išvirti.
Tad šiandien Lina sako jau turinti tokių „savų“ vaikų, kuriems net jausmus šiltesnius jaučianti. Jie – lyg ir jos pačios užauginti.
L.Juzaitienės patirtyje buvo ir smurto protrūkių, kuomet ranką prieš socialinę darbuotoją pakelia net moterys. Net tuomet, kai ši laukiasi vaikelio. Šiandien Lina jau žino, kad numaldyti išgėrusius šeimų tėvus – lengviau, bet išgėrusios moterys gali būti daug piktesnės ir agresyvesnės. Įniršusios jos ir pačios Linos gyvenimą, ir giminę pradeda „skaičiuoti ir tarkuoti“. Todėl Lina turi pagrindo pasakyti, jog socialinis darbuotojas nuolat gyvena it po padidinamuoju stiklu: jos globotiniai seka ir vertina kiekvieną jos žingsnį, ne tik darbą.
Smurto ji nepalieka nebaudžiamo – kviečia pareigūnus. Užpuolikės irgi buvo nubaustos. „Žmonės turi suprasti, kad aš irgi žmogus, aš atlieku savo pareigą, kad manęs neišgąsdins ir kad smurtas negali likti nenubaustas“, – sako socialinė darbuotoja.
Išmoko džiaugtis mažais žingsneliais
Per 5-erius darbo metus Lina išmoko ne vieną pamoką. Pirmiausia teko išmokti susidraugauti su savo globotiniais, pasiekti, kad jie neužtrenktų jai durų (o buvo ir taip), kad kalbėtųsi ir atsivertų. Pavykęs pokalbis, išsipasakojimas – jau daug.
Socialinis darbuotojas vienas lauke – tikrai ne karys, – dar viena Linos išmokta pamoka. Todėl būtent bendradarbiavimo principą ji vadina kertiniu savojo darbo akmeniu, todėl kaskart suka galvą, ieškodama, kas dar galėtų suteikti jai daugiau informacijos, kas galėtų padėti. Pirmiausia akys nukrypsta ten, kur jos globojamų šeimų vaikai praleidžia didžiąją dienos dalį – į mokyklą. Čia dirbantys socialiniai pedagogai, apylinkės medikai, šeimų kaimynai, kolegos iš seniūnijos ir ypač – dviejų dešimtmečių socialinio darbo patirtį turinti kolegė Marta Miliauskienė – štai tas užnugaris, be kurio jauna moteris neįsivaizduoja savojo darbo sėkmės.
Policijos pareigūnus Lina pagalbon kviečia tik kraštutiniu atveju. Mat žino, kad pamačiusios policijos automobilį šeimos išsigąsta ir atsivėrimo iš jų tada nebelauk.
Dar viena Linos išmokta pamoka: tai, kas daugeliui žmonių yra pats paprasčiausias dalykas, jos prižiūrimoms šeimoms gali būti sunkiai įveikiama kliūtis.
Pavyzdžiui, kad ir suvokimas, kaip susitvarkyti kambarį. Socialinei darbuotojai dažnai tenka rodyti savo globotinių mamoms, kaip turi būti paklota lova, kur derėtų padėti vieną ar kitą daiktą.
„Išmokau žengti į priekį ne dideliais žingsniais, bet visai mažyčiais žingsneliais. Ir džiaugtis, kai tą žingsnelį padaro mano šeimos, kai jos išmoksta pačių minimaliausių dalykų“, – sako Lina.
Kontroliuoja 7 šeimų pinigus
Kas pasiekta per darbo penkmetį? – klausimas, kurį galima užduoti bet kurios profesijos darbuotojui, bet socialiniam – mažiausiai. Vis dėlto L.Juzaitienės darbe pasiekimų būna.
Kad ir toks, jog artėjant rugsėjo 1-ajai jos globojamų šeimų atžalos į mokyklą išeina pasiruošusios ne prasčiau nei kiti vaikai. Tiesa, ne mamoms, o socialinei darbuotojai, šiuo metu kontroliuojančiai 7 šeimų pajamas, tenka supirkti vaikams būtiniausias priemones ir daiktus.
Beje, kaip tik tai, kad teks kontroliuoti ir kai kurių šeimų pinigus, darbo pradžioje Linai sukėlė didžiausią stresą.
Pasidžiaugia ji ir tuo, kad jos šeimų vaikai dabar visada yra pavalgę, kad kartu su klase gali važiuoti į ekskursijas ar stovyklas. Ji prisimena, jog tuomet, kai pradėjusi dirbti klausdavo, kodėl jie nevažiavę su draugais į ekskursiją, išgirsdavo neįtikėtiną atsakymą – nenoriu. Lina gerai žino, kad toks atsakymas – tiktai nevykusi gynyba, kad kiekvienas vaikas visada nori pramogų. Bet vaikai tiesiog žinojo, kad negali, kad namuose tam nėra pinigų.
Lina pasiekimu vadina net tai, kad į savo šeimas ji jau eina nesibaimindama, žinodama, kad galės ramiai pasikalbėti.
Ji sako nuolat kalanti sau į galvą, jog net menkiausias pasiekimas iš tiesų yra be galo didelis rezultatas. Nes maksimalizmo, kurio apsčiai turėjo dar prieš penkmetį, jau seniai atsikračiusi.
Paimti vaiko iš šeimos neskuba
Bet nuėjus pas šeimą bent vieną iš tėvų rasti išgėrusį – L.Juzaitienės darbo kasdienybė. Ypač jai baisu, kai vėl girtuokliauti pradeda „užkoduotos“ mamos. Tuomet joms jau niekas neberūpi – nei vaikus pamaitinti, nei susirgusius gydyti. Socialinei darbuotojai belieka laukti – kelias dienas, savaites ar mėnesį, kol motina išsiblaivys ir su ja vėl bus galima iš naujo kalbėtis.
„Alkoholizmas – baisi liga, moteris, deja, pavergianti dar greičiau nei vyrus“, – žino Lina.
Žinia, ne vienu atveju būtų gal ir paprasčiau paimti vaiką iš šeimos ir nugabenti į vaikų namus. Bet ne toks socialinį darbą dirbančių žmonių tikslas. Socialiniai darbuotojai neskuba nei šeimos įrašyti į socialinės rizikos sąrašą, nei vaikų iš jos atimti, jie siekia, kad vaikas kuo ilgiau augtų biologinėje šeimoje. Nes nė vienam vaikui, anot Linos, mamos ir tėčio neatstos nei gražūs drabužiai, nei gardus maistas.
Jai jau teko paimti vaikus iš dviejų šeimų, bet tokį sprendimą Lina priima ne viena – kartu dirba Socialinės paramos ir Vaiko teisių apsaugos skyriai, mokykla, seniūnija.
„Dirbu šimtu procentų dėl vaikų“, – sako L.Juzaitienė, savo šeimose priskaičiuojanti apie 60 atžalų.
Pastaraisiais metais sumažėjo ir Linos globotinių kaita, šeimos mažiau migruoja iš vienos seniūnijos į kitą. Šiek tiek sumažėjo ir tų vaikų, nes daug jų tiesiog suaugo.
„Ačiū“ girdėjo tik iš vaikų
Lina savikritiškai pastebi ir savąjį minusą – ji sako vis dar nesugebanti atsiriboti nuo darbo problemų nei grįžusi namo, nei poilsio dienomis, nuolat galvojanti, kas jos laukia rytoj. Mat gerai žino, kad bet kokį jos įdirbį iš pagrindų gali pakeisti net… viena naktis.
„Linkiu visoms kolegėms dažniau išgirsti žodį „ačiū“, – tokį linkėjimą Lina išsakė socialinio darbuotojo dieną surengto minėjimo metu. O ji pati ar dažnai išgirsta šį žodį?
„Mano globotiniams jį labai sunku ištarti“, – tarsi teisindama savo šeimas sako ji. Ir prisipažįsta, jog padėkų yra sulaukusi tik iš gobojamų šeimų vaikų.
Tiesa, maloni išimtis buvo šiemet birželį, kuomet Lina pirmą kartą surengė Vaikų gynimo dienos šventę saviesiems globotiniams. Suvežė jos šeimas iš visų seniūnijos kampelių, vaikai linksminosi kartu su mamomis. O jos vėliau Linai įteikė padėką už padarytą šventę. Linai tai buvo netikėta.
Netikėtumo buvo ir tuomet, kai rugsėjo pabaigoje vykusio Socialinio darbuotojo dienos minėjimo metu ji pripažinta geriausia rajono socialine darbuotoja. „Neįtariau ir nesitikėjau, nors savo darbe esu tiesiog savo vėžėse“, – prisipažįsta L.Juzaitienė.