Sparnus jau miklina mažųjų erelių rėksnių jaunikliai

erelis reksnys portetasĮ Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti, Europos Sąjungos Paukščių direktyvos saugomi mažieji ereliai rėksniai Nemuno deltoje šiemet perėjo įprastose vietose – drėgnuose ir brandžiuose Šilutės miškų urėdijos Sakūčių, Kintų, Žalgirių, Kūlynų, Berštų miškuose, Medžioklės pelkėje.

Botaninio zoologinio draustinio statusą turinčiose pastarosiose neseniai klimpo, per akivarus, kanalus, išvartas, bebrų užtvankas ir kimsynus gilyn į tankmę brovėsi iš Kauno atvykę ornitologai Saulius Rumbutis ir Deivis Dementavičius, VšĮ Gamtosaugos projektų vystymo fondas darbuotojai.

Perėti yra kur

Šiems ornitologams, nuo 2010-ųjų lapkričio vykdantiems mažojo erelio rėksnio apsaugos projektą, finansuojamą ES finansinio instrumento „Life+“ ir LR valstybės biudžeto lėšomis (ketveriems metams skirta kiek daugiau nei 1 mln. eurų) reikėjo žūtbūt pasiekti mažųjų erelių perimvietes ir įsitikinti, ar visi lizdai užimti, ar jaunikliai išperėti, ar sveiki ir gerai vystosi. Taip pat – apžieduoti, pažymėti lizdaviečių koordinates, jei kuri nors pora būtų jas sukrovusi į kitą medį. Nes miškų naudotojai, planuodami kirtimus, turi žinoti atstumus iki jų ir nepažeisti 100 metrų buferinės zonos. Šis atstumas būtinas mažojo erelio rėksnio teritorijos saugumui.

Su šia ornitologų komanda, keturias dienas pamaryje vykdžiusia Gamtosaugos projektų vystymo fondo užduotį, maknoti per lietų po miškų tankmes ir pelkynus pasiryžo ir šių eilučių autorė.

Lietūs merkė ne vieną dieną, ir Kūlynų miško augalija tarpsta, veši sodria žaluma, lapijos skreitų tankumas neperžvelgiamas, neperšviečiamas. Bet kvapai nuo drėgme persisotinusio pomiškio – svaigūs. Vasara, riedanti rudens kupos link, skleidžia visa kuo užganėdintos gamtos natūralumą.

Teko apeiti ne vieną išvartą ir žaibo skeltą medį – brandžiame medyne į didžiausius visada visa jėga pirmiausia ir kerta vėtros ir žaibai.
erelis reksnys ant zemes
Kilometrą nužingsniavę, iš tankmių išnirome į beveik plyną kirtimą. Pasidžiaugiame, kad du seni pavieniai, uoksų turintys medžiai kirtimų plynėje palikti. Bus kur paukščiams perėti.

Lizdą ereliui įkėlė patys

Nužingsniavę apie kilometrą pelkynu, įveikę kanalą, žengdami per sulinkusio, virš vandens išsišakojusio karklo lieptą, pražingsniavę gal prieš šimtmetį čia stovėjusios miško trobelės pamatų liekanas, apsamanojusio šulinio rentinio duobę, išlakių eglių, beržų ir ąžuolų gūdumoje pamatome ant aukšto sausuolio kamblio, pačioje jo viršūnėje, žolių prižėlusį seną lizdą. Tikrai negyvenamą.

Bet ornitologai dėl to nė kiek nesikremta. Jie randa erelio rėksnio plunksną po išlakia egle, kuri paženklinta raudonos spalvos juosta ir užrašu LIFE. Ji – už keliasdešimties metrų nuo senos lizdavietės. Užvertę galvas visi klausome, kaip viršūnėje kvyksi ereliukas. Abu vyrai džiugiai nusiteikę – projekto sumanytojų darbas nenuėjo niekais.

„Į šią eglę, kuri yra žymiai tvirtesnė, saugesnė ir ilgaamžiškesnė, šiemet pavasarį patys tarp šakų įkėlėme padirbdintą lizdą mažajam ereliui rėksniui. Kad pavasarį grįžęs iš žiemavietės Afrikoje rastų netoli senojo lizdo patikimesnį, kurio vėtra taip lengvai neišvers. Nežinojome, ar patiks, ar čia patelė dės kiaušinius ir pradės perėti. Pasirodo, tiko, apsigyveno, ir mažylis jau auga, balsingumą rodo“, – džiaugiasi ornitologai Saulius ir Deivis.

Pastarasis apsivynioja rankas iki alkūnių tampria juosta ir kopia į eglės viršūnę be jokių apsaugų, statydamas kojas ant apatinių šakų kablių. Kai kurios po kojomis lūžta, bet vyras kabinasi rankomis į aukščiau esančias ir ropščiasi aukštyn. Kad pasiektų lizdą, iš jo į krepšį įdėtų ir nuleistų žemyn mažąjį ereliuką rėksniuką, jo kojas apžieduotų, sparnus išmatuotų, o tuščią lizdą ištyrinėtų ir nuspręstų apie paukščio būvį esamomis sąlygomis.
erelis reksnys jezerskas
Šią užduotį greit ir tyliai įvykdyti Deiviui nelabai pasisekė, nes jį užpuolė vapsvos. Jų lizdas buvo sukrautas po pamatine erelio lizdavietės dalimi, ir tereikėjo krustelti, kai suzvimbė pikčiurnos tiesiai po nosimi. Įgėlė į dešinįjį skruostą viena, po to – kita, bet ornitologas dar spėjo sučiupti mažylį ereliuką už sprando ir įkištį į krepšį. Tada jį nuleido mums, apačioje laukiantiems, ir traukė iš kišenės tinklinę kaukę, movėsi ant galvos ir leidosi žemiau, kur vapsvos jau nesivijo.

Ornitologai pasidžiaugė, jog gyvybingas, žvalus, aršiai nagais ir snapu nuo įsibrovėlio besiginantis jauniklis išgyvenimo pradžiamokslį jau aiškiai buvo praėjęs, o po dviejų – trijų savaičių subręs kilti iš lizdo ant savo sparnų. Maitinamas yra sočiai, tėvai nevargsta ieškodami varlių, pelėnų ar kurmių, nes aplink mišką tęsiasi dideli nušienautų pievų plotai, grobis – kaip ant delno.

Jauniklio susilaukė skirtingi individai

Kitas žieduotinas mažojo erelio jauniklis laukė Žalgirių miške, aplink kurį plyti nušienautų plotų masyvai nuo Vileikių kaimo pusės.

Čia ornitologai senoje vietoje erelių lizdavietės nerado, nes ją yra užėmęs kitas plėšrūnas – didysis apuokas. O erelių pora sau naujus namus susikrovė maždaug už 80 metrų išlakioje pušyje. Ši pora yra vienintelė iš projekto vykdytojų stebimų hibridinė – jauniklio susilaukė skirtingų rūšių – didžiojo ir mažojo – erelio rėksnio individai. Jų išperėtas jauniklis yra stambesnis ir tamsesnis už įprastinius vienarūšius.

Iš viso Nemuno deltos regioninio parko dalyje, kuri įeina į ES saugomų teritorijų tinklą Natūra 2000, ornitologai apžiedavo aštuonis jauniklius ir surinko duomenis, būtinus palankios būklės apsaugai. Lietuvoje yra išskirtos šešios Natūra 2000 teritorijos, svarbios mažojo erelio rėksnio populiacijos išsaugojimui.

Lietuvoje iš viso peri apie 10 proc. visų Europos mažųjų erelių rėksnių, kurie veisiasi ne tik čia, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, o Vakarų Europoje – išnykę. Pasak Ventės rago ornitologo Vytauto Jusio, Nemuno deltos regione jis yra aptikęs 16-17 mažojo erelio rėksnio perimviečių ir jų nykimo tendencijų nepastebi.

Dėl to, kad Vakarų Europoje tai nykstanti rūšis, ornitologai įsipareigojo apsaugoti 200 jų lizdaviečių ir atnaujinti 80, kurių būklė yra prasčiausia.erelis reksnys lizde

Ekspedicija dedikuota L.Jezerskui

„Šią savo ekspediciją į pamario kraštą ir saugotinų erelių jauniklių žiedavimą norime simboliškai dedikuoti savo kolegai veteranui, Ventės rago ornitologijos stoties vedėjui Leonui Jezerskui. Jis liepos 18-ąją švenčia gimtadienį“, – sako Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai S.Rumbutis ir D.Dementavičius.

Paukščių žiedavimo meistrystės iš Leono prieš daug metų mokęsi, nuo jo žinių aruodo taką į pažinimą iki šiol tęsiantys ornitologai gerbia L.Jezerską už ištikimybę darbovietei. T.Ivanausko zoologijos muziejuje jis buvo priimtas laborantu dirbti 1947-aisiais, sulaukęs 22 metų. Dabar jam – 87-eri. Valstybės tarnautojų, kurie tebedirba sulaukę tokio amžiaus ir jau turi sukaupę 65-erių metų nepertraukiamo darbo stažą vienintelėje savo darbovietėje, šalyje tikriausiai yra vienetai.

„Ačiū už dedikacijas ir sveikinimus, tik neturiu kada švęst, šiandien priimu tris ekskursijas, lietuvių, rusų ir vokiečių turistų grupes. Malonu, kad žmonės Lietuvos gamtą gerbia ir saugo. Tai prideda ir man jėgų, kurių aruodai nėra neišsemiami. Šį rytą 60 paukščių apžiedavau, į šiltus kraštus jau išskrendančius palydėjau, ir nuotaika gera, ko daugiau reikia…“ – sakė L.Jezerskas.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.