Nors smurto artimoje aplinkoje įstatymas įsigaliojo 2012 metais, dar ir šiandien ne viskas šioje srityje tinkamai sustyguota. O kitų valstybių patirtis rodo, jog problemų netrūksta ir ten, kur toks įstatymas veikia jau keliasdešimt metų.
Su smurtautojais ir jų aukomis dirbantys žmonės pripažįsta, jog dabar galiojantys įstatymai numato ne visus reikalingus niuansus. Pripažįsta jie ir tai, jog bendraujant su smurtautojais ir jų aukomis neretai aplanko dviprasmiški jausmai, nors gerai žino privalantys atsiriboti nuo asmeninių emocijų ir į kiekvieną žmogų – ir smurtautoją, ir auką – žvelgti nešališkai. Tačiau būna, kad širdis plyšta klausantis aukų išpažinčių…
Apie tas išpažintis, kylančias problemas ir siūlymus, kaip reikėtų tobulinti įstatyminę bazę, kalbėta Šilutės r. policijos komisariate surengtoje diskusijoje, kurią inicijavo Kretingoje įkurtas Moterų informacijos ir mokymo centras.
Balandį konsultavo 22 Šilutės moteris
Lietuvoje yra 15 specializuotų centrų, teikiančių pagalbą smurto aukoms. 95 proc. informacijos apie aukas centrų specialistai gauna iš policijos. Ryšys užmezgamas su kiekviena auka, išskyrus tuos atvejus, kai to padaryti dėl kokių nors priežasčių neįmanoma.
Iš Kretingos atvykusios specialistės sakė, kad smurtas nebūna vien fizinis, lygia greta su juo eina psichologinis, seksualinis, ekonominis.
95 proc. centro klienčių – moterys, didžioji dalis jų nukentėjusios nuo esamų ar buvusių vyrų ir sugyventinių. Vyrai dažniausiai nukenčia nuo tėvų, sūnų, retai – nuo moterų.
Vyrų krizių centrai įkurti Vilniuje ir Kaune, bet šios srities problemų turintys vyrai nebūtų atstumti, jei kreiptųsi ir į Kretingos centrą.
Su į centrą nukreiptais žmonėmis pirmiausia bendrauja konsultantė Marija Juškienė, 10 metų dirbusi Šilutės policijoje, psichologai, teisininkai.
Psichologės Daivos Martinkuvienės patarimų vienoms moterims reikia vos kartą, kitos pas ją lankosi net pusmetį.
Centro specialistai, jei reikia, ne tik tarpininkauja ruošdami reikiamus dokumentus, bet ir atstovauja savo klientams.
Centro direktorė Jurgita Cinskienė sakė, kad 2013 metais pagalba teikta 130-čiai aukų iš Šilutės rajono, pernai – dar 116-kai mūsų rajono gyventojų. Šiemet sausį centras suteikė pagalbą trims, vasarį – 19-ai, kovą – 11-ai, o balandį – net 22 mūsų rajono moterims, patyrusioms smurtą.
Anot J.Cinskienės, Šilutė smurto mastais neišskirtinė, skaičiai panašūs visoje Lietuvoje.
Išmokų dienomis policijai – darbymetis
Šilutės r. PK vyr. tyrėja Jurgita Nausėdienė pateikė kitą statistiką. Tyrėjų pastebėjimu, aukos, žinodamos, kad įstatymai jau gina jas, drąsiau praneša apie smurto atvejus.
Šiemet Šilutės r. PK gauti 286 pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje. 52 atvejais pradėti ikiteisminiai tyrimai, 221 kartą juos pradėti atsisakyta, nes informacija nepasitvirtino. 11 tyrimų baigti aukai susitaikius su įtariamuoju, 8 nutraukti nesurinkus pakankamai įrodymų, nesant nusikaltimo sudėties ar pasiūlius kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.
Pagreitinto proceso tvarka stengiamasi nagrinėti tas bylas, kuriose nukenčia vaikai, šiemet taip jau baigti 33 ikiteisminiai tyrimai.
Daugiausia pranešimų apie artimųjų smurtą į policiją plūsteli dienomis, kai mokamos socialinės išmokos. Po savaitės, kai pinigai baigiasi, smurto atvejų vėl sumažėja.
Tyrėjai irgi dažnai susiduria su atvejais, kai moterys, pranešusios apie smurto atvejus, jau kitą dieną prašo nutraukti tyrimą, netikėtai pakeičia parodymus kaltinamųjų naudai, jiems atleidžia, pačios prašo neskirti bausmės ar net tikina pačios išprovokavusios smurto protrūkį savo elgesiu.
„O kas bulves nukas?.. Aš pamelavau. Aš pati kalta – sunervinau jį“, – taip rytojaus dieną neretai prabyla tos, kurios jau buvo pasiryžusios perduoti smurtautoją teisėsaugai.
Prokurorams taip pat svyra rankos, kai parengus bylos medžiagą ir perdavus ją į teismą, teisme pamato jau viską atleidusią moterį, staiga keičiančią savo parodymus ir atveriančią kelią smurtautojui vėl kelti ranką prieš artimuosius. „Niekad nežinome, kaip auka elgsis teisme“, – konstatavo prokurorė Dalia Ramanauskienė.
Pareigūnai jau turi ir vadinamąsias „etatines“ savo klientes, pas kurias skubėti dėl neva patirto smurto tenka kone kas antrą budėjimą. Dažniausiai tokiais atvejais smurto faktų nenustatoma, neretai iškvietimai būna melagingi. Šias moteris gerai pažįsta ir Kretingos centro, ir Prokuratūros darbuotojai.
Specialistės ieško stipriųjų pusių
Centro specialistės neslėpė, kad visoms kartais būna minučių, kai asmeninės emocijos liejasi per kraštus, kai širdis plyšta klausant moterų išgyvenimų. Būna ir kitokių emocijų, kai yra akivaizdu, jog auka pati turi priklausomybių, konflikto metu pati buvo labiau apsvaigusi nei smurtautojas. Tačiau privalu tramdyti emocijas, o atėjusią moterį, nepaisant jos gyvenimo būdo, įtikinti, jog ji gali pasitikėti specialistais, jog ji specialistėms labai svarbi ir sulauks pagalbos, išaiškinti, kokios pagalbos moteris gali tikėtis.
Tiesa, pradžioje daug moterų atsisako bet kokios pagalbos, tik ilgainiui joms atsiranda poreikis apsilankyti ir pas psichologą, psichiatrą.
Dalis moterų, pasak D.Martinkuvienės, yra nepasiruošusios spręsti savo problemų, neretai net nežino pačios, ko jos nori, kaip kardinaliai kažką galėtų keisti. Arba tie moterų norai būna labai abstraktūs, pavyzdžiui: noriu, kad jis mane mylėtų kaip ir anksčiau…
Tokia būsena, anot psichologės, atsiranda todėl, kad moterys dažniausiai yra užspaustos įvairiausių negandų: neturi kur išeiti iš smurtautojo namų, neturi pinigų, baiminasi, „ką mokykloje galvos apie vaikus“ ir t.t.
Neretai ir artimos giminaitės daro spaudimą, įtikinėdamos, esą „ir mane vyras mušė, visos taip gyvena ir reikia gyventi dėl vaikų“. Tokioje aplinkoje gyvenančioms moterims itin sunku planuoti bet kokius gyvenimo pokyčius. Specialistės stengiasi, kad pagalbos prašanti moteris pajustų savo vertę, rastų savo stipriąsias puses.
Kartais atsigirstama apie „šaltą“ policijos pareigūnų požiūrį, dėmesio stoką ir išankstines neigiamas nuostatas į smurtautojus skundžiančias moteris, o tai irgi atima joms drąsą.
Psichologinė pagalba moterims teikiama nemokamai ir gyvenamosiose vietovėse, tuo pasirūpina centro specialistės. Ryšys su konsultuotomis moterimis palaikomas ir toliau.
„Gyvenimą dėl vaikų“ supranta neteisingai
Apie psichologinės pagalbos stygių kalbėjo ir Šilutės socialinių paslaugų centro direktorė Rasa Jakienė, nes šis centras neturi nė vieno psichologo etato. O čia jau glaudėsi kelios iš namų pabėgusios moterys su vaikais. Todėl esant galimybei naudojamasi net studentų paslaugomis.
Beje, jei reikėtų, Socialinių paslaugų centras priglaustų ir smurtautoją, bet iki šiol nė vienas jų nesikreipė.
Savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja Indra Pranaitienė irgi vardijo nemažai problemų. Skyriaus specialistės priėjo prie išvados, jog šeimoms, kuriose pasitaikė smurto ir vaikų nepriežiūros atvejų, visos socialinės paslaugos turėtų būti teikiamos vienoje vietoje. Dabar gi yra priešingai: smurtautojui ir aukai tenka apkeliauti ne vieną įstaigą, kol įvykdo visus reikalavimus, pabendrauja su socialiniais darbuotojais, VTAS, įvairių centrų specialistais. Žmogus to nepajėgia, tad tiesiog numoja ranka ir grįžta prie ankstesnių įpročių.
Šiemet VTA skyriui pranešta apie 27 smurto šeimose atvejus, kurių metu keli vaikai nukentėjo, 44 buvo smurto liudininkais. Septynios šeimos specialistėms jau buvo žinomos, joms buvo teikiama įvairi pagalba.
Bet ne visos šeimos sutinka bendrauti su specialistais, ne visos priima pagalbą.
I.Pranaitienė kritikavo vis dar gajų mitą, esą gyventi su smurtautoju reikia dėl vaikų. Pasak vedėjos, moteris su vaikais gyvendama su smurtautoju kaip tik neapsaugo vaikų nuo kančios, kai jie mato mušamą ar niekinamą mamą.
„Tokais atvejais moteris ne vaikus gina, ji renkasi vyrą“, – konstatavo I.Pranaitienė.
Švietimo pagalbos centre yra parengta tėvų bendravimo su vaikais programa, bet ten nukreipti smurtautoją gali tik teismas. Anot I.Pranaitienės, tokia galimybe mažai naudojamasi.
Panašias problemas pastebėjo ir nuolat su šio skyriaus darbuotojomis jas aptarianti Socialinės paramos skyriaus vyr. specialistė Vida Rimkutė.