Atgaiva sielai, bendravimo su bendraminčiais malonumas, tikras poilsis ir atotrūkis nuo kasdienybės – tokias priežastis praturtinti savo laisvalaikį dailės užsiėmimais įvardija grupelė šilutiškių, jau nebe pirmi metai tą savo laisvalaikį skiriančių mokymuisi piešti.
Du savaitės vakarus dabar jau dvi suaugusiųjų grupės renkasi Šilutės meno mokykloje, ir čia, vadovaujami patyrusių pedagogų, kremta piešimo, kompozicijos, tapybos, net ir skulptūros pagrindus.
Norinčiųjų piešti daugėja
Tapybos besimokančių vyresnio amžiaus žmonių grupės Šilutėje – jokia naujiena, su pertraukomis tokios grupės kelerius metus 
veikė bene prieš dešimtmetį. Šilutės Dailės mokyklos vadovo Arnoldo Miluko žiniomis, kiekvienoje iš jų meno pagrindų sėmėsi po gerą dešimtį šilutiškių.
Prieš 3 metus šios mokyklos Dailės skyriuje ir vėl susibūrė vyresnių žmonių grupė, kurios visi nariai jau peržengę 30-metį. Yra ir kur kas vyresnių, ir priešpensinio amžiaus mokinių, dienas skaidrinančių su pieštuku ar teptuku rankose.
O šiemet susibūrė dar viena naujokų grupė.
Tiesa, reikėtų sakyti „naujokių“, mat šiose grupėse buvo tik vienas vyras, bet ir jis dėl pateisinamų priežasčių užsiėmimų lankyti kol kas negali.
Nuostabiausia, kad šiose grupėse yra žmonių, važinėjančių ir iš Pagėgių, ir iš Žemaičių Naumiesčio, kitų vietovių. O juk tai – jau didelės ne tik laiko, bet dar ir piniginės sąnaudos. Reiškia, žmonėms reikalinga tokia saviraiškos forma, tokia galimybė atskleisti ir ugdyti kūrybiškumą.
Siekiančioms meno – atstumai ne kliūtis
Šiemet naujose patalpose mokslo metus pradėjusi Šilutės meno mokykla tamsų vakarą pasitinka šviesdama visais savo langais. Už vieno jų darbui jau ruošiasi ir vyresniųjų piešti besimokančiųjų grupė.
Smalsaujame, iš kur tas begalinis meno žinių alkis, verčiantis ilgus vakarus skirti dailei, spalvų ir potėpių niuansų derinimui, neretai net tiesiai po darbos dienos stojus prie molberto, vadinasi – ir prisivertus užmiršti tikrąjį – kūno alkį?
„Kažkada negalėjome to daryti, bet svajonė piešti, gimusi vaikystėje, niekur nedingo – kirbėjo ir laukė savo eilės. Ir tik dabar galime leisti jai skristi“, – sako nuo molbertų net neatsitraukdamos šilutiškės.
Šilutiškė pareigūnė Daiva Kostiuškienė – kaip tik ta, kuri nuo vaikystės mėgo piešti, kažkada mokėsi ir Dailės mokykloje. Daiva neneigia, kad būtų visai neblogai vakarais ką nors paskaitinėti, pagulinėti ant sofos ar paspoksoti televizorių, bet meno trauka nugali. „Jei užleisi, netobulėsi, tai bet kokius įgūdžius prarasi. Reikia žengti pirmyn, ir ačiū Dievui, kad tokia grupė atsirado“, – sako treti metai grupę lankanti moteris.
„Gal mano būdas toks – vis reikia veiksmo, bendravimo, naujovių. O čia – didžiulis penas sielai, atgaiva. Kol neišvarys, tol lankysiu“, – tikina irgi trečius metus į dailės pagrindus besigilinanti pedagogė Dijana Alsienė.
„Menas gyventi“, – tokią sentenciją ant namo, kuriame įkurta jos kirpykla, sako užrašiusi naumiestiškė Nijolė Šapalienė. „Tai negi pati galėčiau elgtis kitaip, gyventi be meno?..“ – dar nustemba.
Kartu su ja į klasę įžengia ir pagėgiškė ūkininkė Laura Mišeikienė. Argi lengva ūkininkei rasti laiko tokius atstumus vien dėl pomėgio važinėti du kartus per savaitę? „Laurai atstumai – ne kliūtis, tik džiaugiuosi, kad priėmė“, – smagiai atsako jau antri metai studiją lankanti moteris.
Bendras pomėgis – pretekstas bičiulystei
To svajonių skrydžio „vairuotojai“ – dailės mokytojai Daina Nognienė, Andrius Sirtautas ir Neda Jencienė. Jie pasakoja neretai pastebintys, kad į užsiėmimą atėjusios moterys, kartais nespėjusios net darbo rūbų pakeisti kitais, dar tebegyvena ir darbo dienos rūpesčiais. Kad ne visada iš karto joms pavyksta atsikratyti minčių apie prabėgusią dieną, pripažįsta ir pačios grupės lankytojos. Visgi palaipsniui užsimiršimas ateina, ir menininkės – mėgėjos pasineria į spalvų pasaulį.
Ir mokytojai, ir jų mokinės sutartinai patvirtina, kad bendras pomėgis – geriausias pretekstas tapti bičiuliais. Štai ir jie nė patys nepajuto kaip tapo bičiulių būreliu.
„Gal todėl, kad mus visus sieja menas, mes džiaugiamės vieni kitus susitikę“, – sako mokytojai, jiems pritaria ir jų vyresnės mokinės.
Šilti santykiai dar labiau tvirtėja vasarą organizuojamų plenerų, vykstančių tai gamtoje, tai kaimo turizmo sodyboje, metu.
Vyriausieji – labiausiai motyvuoti
Ir ši, ir vos šiemet susibūrusi dar viena nauja grupelė atsirado be jokios reklamos – tiesiog tų žmonių noras piešti buvo toks didžiulis, kad jie vieni per kitus ieškojo galimybės įgyvendinti savo svajones. Ieškojo ir rado: prisikalbino mokytojus ir štai vieni jau trečius metus, kiti – vos trečią mėnesį du kartus per savaitę, padedami mokytojų D.Nognienės, A.Sirtauto ir šiemet prie komandos prisijungusios mokytojos N.Jencienės, kremta meno pradžiamokslį.
Pasak direktoriaus A.Miluko, mokytojai parengia programą metams, ją šiek tiek koreguoja, priklausomai nuo to, kokių dalykų mokytis daugiau pageidauja jų mokiniai. O norintiesiems metų gale išduodami ir išklausytą kursą patvirtinantys pažymėjimai.
Dailės mokytojai sako, jog visiškai atskirti jų dėstomų dalykų – piešimo ir tapybos pagrindų, interpretacijos ir panašių dalykų – negalima, nes jie taip tampriai tarpusavyje susiję.
Beje, šių profesionalių menininkų nuomone, jei nebūtų šios studijos, jos trūktų jiems patiems – tiek geros energijos jie pasisemia tais vakarais, kuomet bendrauja su vyresniaisiais savo mokiniais.
Mokytojai gali palyginti, ką reiškia dirbti su pradinukais, vyresniais mokiniais ir su suaugusių žmonių grupe. Anot jų, su mažyliais dirbti gera todėl, kad šie dar nėra susikaustę, piešia taip, kaip galvoja, tarsi pieštų širdimi. Mokytojai juokauja net vaikų mintis galintys perskaityti jų piešiniuose.
Vyresni mokiniai – paaugliai, pedagogų žodžiais tariant, įjungia kur kas daugiau stabdžių, nuolat svarsto, ar bus gerai, ar gražu?..
Suaugusieji į studiją ateina jau tiksliai žinodami savo poreikius ir troškimus, dažniausiai lydėjusius nuo vaikystės, todėl yra bene labiausiai motyvuota mokinių grupė. Dėl šios priežasties ir norimą rezultatą su jais pasiekti pedagogams yra lengviausia.
Mokinės žavi ir mokytojus
„Susirenkame jau gerokai po darbų ir pamokoje turėtume užtrukti porą valandų, bet dažnai išsiskirstome ir gerokai vėliau“, – prisipažįsta mokytojai.
Jie žavisi savo mokinėmis dar ir todėl, kad dauguma jų, porą savaitės vakarų paskiriančių dailės pamokoms, kitus vakarus skuba į kitus užsiėmimus – randa laiko sportui ar dainai.
Grupių nariai jau svajoja apie parodėlę, kurią galbūt pavyks surengti šiemet. „Manome, kad jau atėjo laikas, jau turime ką parodyti Šilutės bendruomenei“, – sako ir jų mokytojai.