Keliolika kilometrų nuo Šilutės, atokiai nuo kelių, plyname lauke – vienintelis namelis. Aplink – kiek akys užmato – nei sodybos, nei dirbančios technikos, tik tolumoje, horizonte, – miškai.
Tokia vieta – ideali tiems, kas siekia susivokti savyje, atrasti naujas vertybes, kam reikia atsiriboti nuo pasaulio. Tik rasti ją nėra lengva. Bet tokią vietą rado du jauni vyrai, nutarę įkurti dar vieną reabilitacijos centrą mūsų rajone.
Viešoji įstaiga „Taikos kelias“ gyvuoja jau beveik metus. Į blaivų gyvenimą ji jau išleido tris vyrus, dar trys čia gyvena šiuo metu. Jiems tai dar vienos vilties grįžti į šeimas, visuomenę pradžia. Šie vyrai dabar patys kuria savo laikinuosius namus, augina triušius, šeria kiaulaitę ir šunis.
Ir tiki, kad jiems vis dėlto pavyks.
Pašalpos – prakeikimas, priverčiantis degraduoti
Trejus metus širdy gyvenusi svajonė – taip reabilitacijos centro idėją apibūdina jos sumanytojas, šilutiškis verslininkas Andrejus Ivanovas. Įgyvendinti svajonę jis pradėjo pernai gruodį.
Kartu su žmona Daiva atokiuose Juknaičių seniūnijos Gurgždžių kaimo laukuose įsigijęs senutėlę sodybą, Andrejus entuziastingai ėmėsi pirmųjų darbų. Ėmėsi ne vienas – kiekviename žingsnyje jam talkino bendramintis misionierius iš Vilniaus Eduardas Barcevičius.
Duobėtais laukų keliukais važiuodami į Gurgždžius vyrai pasakoja sumanymo ištakas. Valstybė nedaro nieko, kad mažėtų socialinė kai kurių gyventojų grupių atskirtis, kad mažėtų skurdas, neskatina užimtumo, iš esmės nepadeda jaunoms šeimoms. Daugeliui šių žmonių tik metų metais mokamos pašalpos, kurios ne tik neskatina galvoti: anot Andrejaus, jos – prakeikimas, kuris priverčia žmogų kristi žemyn, degraduoti.
Dažnai ir netikėtas nesėkmes ar nelaimes, pavyzdžiui – gaisrą, patyrę žmonės lieka vieni su savo nelaime.
Abiejų vyrų noras – užpildyti šią nišą, padaryti savo benduomenei tai, kas šiandien jiems yra pagal jėgas – ir suvedė juos draugėn.
Sulaukė daugelio pagalbos
Kol kas „Taikos kelio“ namai dar tik kuriami. Vos atsikėlę pirmieji gyventojai pakeitė stogą, nes per senąjį lietus lijo it per rėtį, pakeitė langus. Dabar namo, per kurio sienas vis dar košia rudeniniai vėjai, išorė jau apkrauta šiltinimo vatos pakais, kuriuos dovanojo tarptautinė kompanija „Paroc“.
„Jei ne geradarių pagalba, mums būtų labai sunku“, – neslepia Andrejus ir Eduardas. Jie vardija ir kitus rėmėjus: „Mars Lietuva“, „Vaga“, „Kalvis“ iš Šiaulių, „Baltijos bretlingis“ iš Klaipėdos, lentpjūvė „Angera“ iš Laučių.
Ypatingo supratimo šie vyrai ir jų globotiniai sulaukė iš Juknaičių seniūnijos socialinio darbo organizatorės Irenos Petravičienės. „Pamatėme, kad tai žmogus, savo darbą dirbantis ne dėl paukščiuko, bet iš širdies“, – sako jie.
Reabilitantus geranoriškai priėmė ir jų norą grįžti į gyvenimą visapusiškai palaiko ir nesavanaudiškai talkina tuose pačiuose Gurgždžiuose ūkininkaujantis Petras Tamavičius su žmona – Katyčių seniūne Juzefa.
Vyrų pasakojimuose – liūdesys
Trys vyrai šiuose namuose 9 mėnesius gyveno nuo pernykščio gruodžio – tiek laiko trunka motyvacinė programa, kurią privalu praeiti norintiems grįžti į visavertį gyvenimą.
Kur šiandien tie vyrai?
Andrejus ir Eduardas pasakoja, jog du iš jų grįžo į šeimas Vilniuje ir Klaipėdoje, su jais palaikomi ryšiai ir džiaugiamasi, kad jiems gerai sekasi. Vienas jų – neįgalus žmogus, kurio jau buvo atsisakiusi šeima, atstūmusi visuomenė, o jis pats buvo praradęs bet kokią viltį kada nors gyventi tikrąja žodžio prasme. Praėjus reabilitacijos kursą jį vėl priėmė šeima. Nors jam nustatytas vos 30-ies proc. darbingumas, vyras svajoja pradėti dirbti, būti visaverčiu visuomenės piliečiu.
Trečiasis apsigyveno uostamiesčio nakvynės namuose ir su juo ryšiai nutrūko. „Gali būti, kad jam dar teks čionai sugrįžti“, – pasvarsto Andrejus su Eduardu.
Šiandieniniai „Taikos kelio“ gyventojai – pavadinkime juos Martynu, Antanu ir Rimu – čia irgi pateko panašiomis aplinkybėmis.
Vyrai daug metų girtavo, bet nemažai tų metų praėjo ir lydimi sąžinės priekaištų. Pastaruoju metu jie jau gyveno gatvėje, maisto prasimanydavo kapstydamiesi atliekų konteineriuose, o miegodavo rūsiuose, po balkonais, jei pavykdavo – nakvynės namuose. Nesiprausę nežinia kiek laiko, nešvarūs ir utėlėti – tokie jie atvažiavo į Gurgždžius.
Kalbame su vyrais ir kiekvieno pasakojime girdime liūdesį. Išvaryti iš namų, seniai nematę artimųjų, jau, regis, ir nebeturintys ko prarasti. Gal todėl dabar jie jau tikisi viską iš naujo atrasti.
O jei nepavyks? Pagal įstaigos nuostatus, žmogus gali čia grįžti, bet ne anksčiau kaip po pusmečio. Nustatant tokį terminą siekta išvengti piktnaudžiavimo.
Planuose – platesnė veikla
Su šiais vyrais dirba ne tik centro vadovai. Čia atvažiuoja dvasininkai, 
o netolimoje ateityje planuojami socialinių darbuotojų, psichologų ir psichiatrų, savanorių pokalbiai su reabilitantais.
Vadovų sumanymai siekia dar toliau: galbūt čia bus įkurtas jaunimo užimtumo centras, kuriame jauni žmonės mokytųsi gyventi ne tik iš pašalpų, mokytųsi patys kurti savo gyvenimą. Gal veiktų ir stovykla norintiems atgauti dvasinę pusiausvyrą, susivokti gyvenimo kryžkelėje. Galbūt čia psichologinę ir socialinę pagalbą gaus ir aklavietėn pakliuvusios mamos su savo atžalomis.
Esant reikalui žmonės bus nukreipiami į kitus Lietuvos reabilitacijos centrus.
Šiandien centras „Taikos kelias“ gali priimti tik 3 žmones, bet ateityje čia planuojamos 8 vietos, galbūt – ir moterims.
O trijų, čia šiuo metu gyvenančių, vyrų istorijas – skausmą dėl prarastų metų ir viltį vėl grįžti į gyvenimą – pasakosime artimiausiuose laikraščio numeriuose.