Šimtams socialiniuose butuose gyvenančių žmonių toks būstas yra vienintelis išsigelbėjimas netekus stogo virš galvos. Nors ir apgailėtinos būklės, be patogumų, nors ir apipelijusiomis sienomis socialiniai butai vis dėlto yra priebėga, kai tikruosius namus pasiglemžia ugnis ar ištinka kita nelaimė.
Bet ne vienas tokį būstą iš Savivaldybės gaunantis žmogus norėtų, kad Savivaldybė dar ir remontus namuose padarytų: tapetais sienas išklijuotų, langus ir duris sudėtų, šiuolaikišką šildymo sistemą įvestų…
Savivaldybės darbuotojai teigia, kad ši įstaiga butų neremontuoja net ir tada, kai jie pelija, kai juose gyvenančius mažus vaikus stingdo nepakeliamas šaltis, kamuoja ligos. Tai jau tėvų rūpestis, net jeigu jie gyvena ne nuosavame bute.
Bėda, kad nėra kaimynų
Šilutėje Katalikų bažnyčios gatvės 2A name įrengti 5 socialiniai būstai. Jų būklę galima bandyti įsivaizduoti jau vien žinant, kad namas statytas net 1900-aisiais metais.
Bet didžiausia čia socialinius butus gavusių žmonių bėda – ne namo amžius, o tai, kad… nėra kaimynų. Name, kuriame įrengti 5 butai, šiuo metu gyvena tik viena jauna šeima.
Į Katalikų bažnyčios gatvę pakvietusi garbaus amžiaus pora pasakoja apie čia gyvenusią savo dukros šeimą. Jų dukra, neištvėrusi skurdo, išvyko bandyti laimę į užsienį, socaliniame bute liko tik dešimtokė anūkė. „Mergaitė gyveno tokiomis sąlygomis, kad neištvėrę pasiėmėme ją pas save“, – pasakoja Konstancija ir Medardas.
I aukšte dabar liko gyventi tik jauna šeima – Kristina su dukryte ir draugu. Mergina rodo mažą krosnelę, kuri neapšildo net vieno kambario butuko. Apipelijusios sienos, supeliję jos, dukrelės ir draugo drabužiai, pūvantys baldai – dar ne blogiausia. Kur kas blogiau tai, kad mergytė serga astma ir gydytojai pataria tėvams tik vieną išeitį – vežti vaiką į sausesnį butą.
„O kur mes gausime tą butą?“ – klausia vaikų globos namuose užaugusi mergina. Darbo ji neturi, neranda jo ir jos draugas, o šeimos pajamos – vos 400 litų.
Kristina neabejoja, kad jei gretimuose butuose kas nors gyventų ir juos šildytų, jai būtų geriau – butas būtų šiltesnis, pelėsis nesimestų. Dabar jos butuko sienos ribojasi su nešildomais butais, tad vos pakūrenus patalpa išvėsta, o drėgmė kondensuojasi ant langų ir sienų, viskas pelija.
„Turėtume apšildyti visą namą, tik tada gyventume normaliai“, – svarsto Kristina.
II aukšte yra Konstancijos ir Medardo dukters bei anūkės butas. Ir čia ta pati padėtis: šaltis, drėgmė ir supelijusios sienos. „Stogas supuvęs, lietvamzdžiai nesutvarkyti, kituose butuose kai kurie langų rėmai sutrūniję, o kai kurie langai ir visai išdaužyti“, – rodo kitas namo bėdas Konstancija ir Medardas.
Žmonės svarsto, kad jei Savivaldybė suremontuotų kitus butus ir apgyvendintų juose namų neturinčius žmones, geriau būtų visiems.
Socialinis butas – ne kalėjimas
Savivaldybėje išsiaiškiname, kad ir visi kiti butai turi šeimininkus, visų jų su Savivaldybe sudarytos nuomos sutartys yra galiojančios. O tai, kad jie kurį laiką tuose butuose negyvena, nėra joks sutarties pažeidimas.
Ūkio skyriaus Turto poskyrio vyr. specialistė Nijolė Grigonienė primena, kad socialinis butas – ne kalėjimas, jame gyvenantis žmogus turi teisę išvykti pagyventi ir pas vaikus, ir net į užsienį – kur tik nori.
Specialistė nesistebi, kad kitų butų gyventojai tuose butuose nežiemoja, nes ji ne blogiau už pačius gyventojus žino tenykštes gyvenimo sąlygas, žino, kaip ten šalta ir drėgna.
N.Grigonienė pasakoja, kad visi gyventojai buvo informuoti, jog Savivaldybė antrą šimtmetį skaičiuojančio namo neremontuos, nes jai tai yra nenaudinga: nuo to, kad būtų įdėta keliasdešimt tūkstančių litų, tokių butų vertė nepadidėtų ir juos parduodant galbūt būtų gautos dar mažesnės sumos, nei kainavo remontas.
Gyventojams buvo siūlyta išsipirkti socialinius butus ir tuomet juos remontuotis, bet norinčiųjų neatsirado. Dar keisčiau, kad buvo ir tokių, kurie šiame name vaikus užaugino, bet buto taip ir nepanoro išsipirkti. N.Grigonienė spėja, kad suremontavus butus atsirastų ir juos norinčiųjų pirkti.
Remiama tik maža dalis prašytojų
Prašančių mokesčių mokėtojų lėšomis suremontuoti jų butus yra ne tik šiame, bet ir kituose Savivaldybei priklausančiuose namuose. Keisčiausia, kad tai dažniausiai tie žmonės, kurie net už buto nuomą Savivaldybei būna nemažai įsiskolinę.
Kiekvieną prašymą svarsto speciali komisija, jos nariai važiuoja padėtį apžiūrėti vietoje. Bet paremiama tik labai maža dalis prašytojų, pavyzdžiui, neįgalūs žmonės ir atsidūrę ypač sunkioje finansinėje situacijoje. Jauni ir sveiki žmonės turėtų ieškotis darbo ir stengtis patys susitaupyti remontui, kaip ir visi kiti žmonės, – tokia komisijos nuomonė.
Dažnai komisijos nariai pastebi, kad socialinių butų gyventojai nepasistengia net elementarių darbų atlikti – žiemai artėjant apkamšyti langus, sutvirtinti duris.
Prašantiems skirti geresnės būklės butą, pirmiausia primenama, kad ir mokėti už jį reikės žymiai daugiau. Štai mėnesio nuomos mokestis minėtame Katalikų bažnyčios 2A name svyruoja nuo 24 iki 53 litų, o panašus butas, pavyzdžiui, naujesnės statybos Knygnešių gatvės 9 name per mėnesį jau kainuos apie 106-110 litų. Papildomai prie šios sumos teks rasti ir pinigų susimokėti už komunalinius patarnavimus, šildymą.
Socialiai remtiniems žmonėms siūloma pamąstyti, ar jie ras tokias sumas, kai neranda pinigų net naujiems tapetams?..
