Balandžio 28 d. Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Gardamo filiale vyko susitikimas su pedagoge, poete ir prozininke Vilma Isevičiūte-Grigoniene, pristačiusia savo knygą „Aš norėjau sesutės“. Renginys buvo skirtas Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei, kuri šiemet Lietuvoje minima jau šešioliktą kartą. Šios savaitės šūkis – „Stipri biblioteka – stipri visuomenė“.
Renginio pradžioje bibliotekininkė susirinkusiuosius supažindino su bibliotekų savaite ir jos šūkiu bei paminėjo, kad šią savaitę paskyrė vaikų kūrybai ir vaikų literatūrai. Bibliotekoje buvo eksponuojamos dvi parodos. Viena atkeliavo iš Vilkyčių pagrindinės mokyklos – vaikų darbščiųjų rankų būrelio rankdarbių paroda „Pasakų veikėjai“ (mok. Vanda Norvilienė), kita paroda – Gardamo pagrindinės mokyklos pirmos ir antros klasės mokinių paroda „Mamytę piešiu, mamytę myliu“ (mok. Sonata Kurmienė).
Į renginį bibliotekininkė sukvietė tiek mažus, tiek didelius, nes, kaip minėjo Vilma Isevičiūtė-Grigonienė, jos knygutė skirta visai šeimai. Autorė pradėjo savo šiltą ir nuoširdų pasakojimą ne tik apie knygutės atsiradimą, bet ir ilgą kūrybinį kelią, nueitą iki jos.
Literatė yra išleidusi ir eilėraščių knygą „Baltų debesų namai“. Šiuo metu ji kuria eilėraščius vaikams, kuriuos skaitė susitikimo metu, rašo straipsnius įvairiems žurnalams, tokiems kaip „Edita“ ir „Ji“.
Pasak V. Isevičiūtės-Grigonienės, knygelės atsiradimą lėmė trys žmonės. „Visų pirma, prieš dvejus metus miręs mano tėtė. Kai jis išėjo, aš ypač daug laiko skyriau apmąstymams, savo vaikystei, kokia ji buvo laiminga, kaip aš puikiai jaučiausi, kokia buvau mylima. Tai buvo viena iš paskatų, kuri privertė mane sėsti prie kompiuterio ir dėlioti mintis. Antras žmogus – tai vyresnė mano sesuo Dalia, kuri iš esmės yra kaip ir pagrindinė šios knygelės herojė, tik pavadinta kitu vardu. Trečias žmogus – gera studijų draugė, laikraščio redaktorė, kuri ragindavo mane rašyti straipsnius, nes žinojo, kad gana sklandžiai dėlioju mintis“, – kalbėjo hidromelioracijos specialybę turinti rašytoja.
Autorė keletą kartų paminėjo: „Mano didžiausias turtas – šeima: mama, vaikai, vyras ir, žinoma, sesė, kuri manęs labai troško“.
Susitikimas su rašytoja prabėgo labai greitai. Vaikai padėkojo autorei už gražius ir šiltus eilėraščius bei paprašė , kad greičiau išeitų knygutės „Aš norėjau sesutės“ tęsinys, kuris jau pakeliui į spaustuvę.
Rašyti atsakymą