„Žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga – šilta ir šlapia“, – apžiūrėjusi per Šv. Martyno dieną iškeptos žąsies krūtinkaulį prognozavo folkloro kolektyvo „Verdainė“ vadovė Regina Jokubaitytė. Šis burtas – ne iš piršto laužtas, o lietuvininkų išmintimi paremtas.
Klaipėdos krašte lapkričio 11-toji, arba Šv. Martyno diena, buvo „dideliai svarbi“, nes tai – paskutinė rudens šventė. Kitą dieną, jau minėdami Ožio dieną, šišioniškiai kviesdavosi žiemą.
Prisiminti senuosius papročius bei kartu su folkloro ansambliais ir muzikantais linksmai paminėti paskutinę rudens šventę pirmadienį kvietė kolektyvo „Verdainė“ nariai. Draugėn susirinkusieji smagiai šoko, dainavo, skanavo keptos žąsies, ragavo sūrio, laižė medų.
Pirmą kartą surengto jomarko metu buvo galima įsigyti rankdarbių.
Jomarke – rankdarbių įvairovė
Šv. Martynas Šilutės kultūros ir pramogų centre švenčiamas antrus metus. Šiemet svečius pasitiko ir daugiau šurmulio suteikė pirmą kartą surengtas jomarkas. Iš Vainuto, Gargždų, Šilgalių, Natkiškių, Degučių atvykę darbštieji auksarankiai ir auksarankės siūlė įsigyti pačių nuveltus, numegztus, nunertus rankdarbius ar pagamintus skanėstus.
Iš Vainuto atvykęs bitininkas Leonas Pietaris pardavinėjo paties išsuktą medų, bičių duonelę, žvakes. Gargždiškis aštuonerių metų Justas, atlydėtas mamos, demonstravo iš vilnos nuveltas seges – gėles, vyšnių kekes, moliūgėlius. Darbščiosios „Pilutės“ ansamblio narės iš Degučių siūlė įsigyti konservuotų šparaginių pupelių, lietuviškų graikinių riešutų, šiltų kojinių, skraisčių, servetėlių ir netgi megztą Kalėdinę eglutę. Šilgalių kaime (Pagėgių sav.) gyvenanti Kristina Pranelienė džiugino karoliukų raštais gražintomis riešinėmis.
„Pavasarį Vilniuje – Kaziuks, o rudenį pas mus – Martynuks“, – kalbėjo R.Jokubaitytė, tikėdamasi, kad šv. Martynas mūsų krašte galėtų būti minimas taip pat kaip šv. Kazimieras Vilniaus krašte.
Baltas ožys simbolizuodavo žiemą
„Susirinkome ne be reikalo, nes XX a. pradžioje Klaipėdos krašte šv. Martyno diena buvo labai svarbi“, – lietuvininkų tradicijas priminė R.Jokubaitytė. Šiuo laiku būdavo atsiskaitoma su visais samdiniais, per vasarą dirbusiais žemės darbus ar laukuose ganiusiais gyvulių bandas. Per šv. Martyną susirinkęs jaunimas visuomet pasilinksmindavo – šokdavo ir dainuodavo apie ožį.
R.Jokubaitytė pasakojo, jog būtent šią dieną bernai į galulaukį atvesdavo patį tvirčiausią ožį didžiausiais ragais ir aplink jį apvesdavo baltą ožkelę. Ožys simbolizuodavo žiemą, o ožkelė – pavasarį, kuris dar negreit ateis.
Kituose šaltiniuose minima, kad baltas ožys būdavo vedamas aplink baltą beržą. Gyvulys buvo puošiamas kaip karalius – su karūna, vaišinamas kopūstais ir morkomis.
Atlikdami šį ritualą, piemenys tikėdavosi greičiau sulaukti pirmojo sniego ir užbaigti ganiavą. Anuomet lauko darbus dirbdavę žmonės laukdavo žiemos, nes tuomet galėdavo atsipūsti nuo didžiųjų darbų.
Po šv. Martyno prasidėdavo ir piršlybų metas. Juk seniau vasarą, per patį darbymetį, niekas nesituokdavo.
Iš žąsies krūtinkaulio spėdavo orus
Mažojoje Lietuvoje lapkričio 11-tąją gaspadinės kepdavo žąsį – kiekvienuose namuose ši „patrova“ ant stalo puikuodavosi. Suvalgę žąsį, lietuvininkai iš jos krūtinkaulio ir spėdavo žiemos orus. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta. Ir atvirkščiai, jei prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta.
Pirmadienį, sudoroję 5 kilogramus svėrusią šeimininkės Onutės Judžentienės iškeptą žąsį, Šilutės kultūros ir pramogų centre susirinkusieji pamatė, kad paukščio krūtinkaulis buvo šviesus. Vadinasi, žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga – šilta ir šlapia.
Seniau kaimo žmonės iš šv. Martyno dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“; „Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio“.
Šilutėje lapkričio 11-oji buvo giedra ir saulėta, tai tikėtina, kad per Kalėdas bus šalta.
Daugiau nuotraukų silutesnaujienos.lt fotogalerijoje
Projektas: „Kultūros uostas: Tradicijos.”