Šilutiškis Vladas STANKUS, ketvirtadienį pasitikęs 90-mečio jubiliejų, priėmė ne tik artimųjų, bet ir tądien gimtadienį šventusio rajono mero Virgilijaus Pozingio sveikinimus.
Vos pats priėmęs kolegų sveikinimus, meras ėmė į rankas kitą puokštę ir skubėjo pas garbų jubiliatą. O susitikę du sukaktuvininkai ilgai spaudė vienas kitam rankas ir bėrė linkėjimus.
Dirbo iki 70-ties
V.Stankus svečių laukė nuo ankstyvo ryto. Paties gaminta lazdele pasiramsčiuodamas senolis pakilo pasitikti mero ir Socialinės paramos skyriaus atstovų, atvežusių dar ir dovanų – tokiems jubiliatams valstybės skiriamą 175 litų (pusės valstybės remiamų pajamų dydžio) sumą.
Žinia, kad ir jį sveikinantis rajono meras gimęs tą pačią kovo 29-ąją, labai pralinksmino senolį. „Ir būna gi visokių sutapimų“, – kraipė galvą jubiliatas ir tokiu sutapimu akivaizdžiai džiaugėsi.
V.Stankus augo Rietavo savivaldybėje. Baigęs 4 skyrius išėjo tarnauti pas ūkininkus ir ta tarnystė užsitęsė daug metų. Apie 1950-uosius atvykęs į Šilutę čia įsidarbino „Šilutės melioracijoje“, kuriai ir atidavė daugybę savo metų. Dirbo vairuotoju, o išėjęs į pensiją – šaltkalviu. Darbo atsisakė tik sulaukęs 70-ties.
Kiekvieną vasarą – 1000 kilometrų dviračiu
Bet ir tuomet V.Stankus vietoje nenusėdėjo. Net iki 88-erių jis dar kiekvieną pavasarį, vasarą ir rudenį vykdydavo paties susidarytą planą – nuvažiuoti 1000 kilometrų dviračiu. Važinėjo visur: dviračiu jo apkeliauta Rusnė, Saugos, Grabupiai, Ramučiai, numindavo net į Priekulę. Pats svečiams smagiai pasakojo, jog išvažiuodamas iš namų pirmiausia pasižiūrėdavęs, iš kur pučia vėjas, ir sukdavęs prieš vėją. Kai jau pasiekdavo numatytą savo kelionės tikslą ir gerokai pavargdavo, apsisukdavo ir namo grįždavo, žinoma, pavėjui.
Kad nepadarytų sau jokių nuolaidų, visus kiekvienos kelionės kilometrus p. Vladas sąžiningai susirašydavo į specialiai tam tikslui užvestą sąsiuvinį. Ir atsakingai sekdavo, kad tik tų kilometrų per vasarą nesusidarytų mažiau nei keturženklis skaičius…
„Aš visą gyvenimą labai daug dirbau ir judėjau“, – tokį sveikatos šaltinį pirmiausia įvardija jubiliatas.
Niekada nepyko
Kitas didelis V.Stankaus pomėgis – gamta. Jis niekada nepraleido progos pasivaikščioti po mišką, pauogauti ar laukuose prisirinkti vaistažolių. Nuolat gerdavo jų arbatą, kai kurių vaistinių žolelių turi dar ir dabar. O vaikščiodamas po miškus ne tik sau, bet ir draugams lazdeles išdroždavo.
Senolis nėra didelis saldumynų mėgėjas, užtat lašinukų ir česnakėlio neatsisako ir dabar. Kas pasiginčys, kad tas česnakas irgi ilgaamžiškumo pridėjo.
Visų aplinkinių teigimu, senolis visada išsiskyrė taikiu ir ramiu būdu, gera nuotaika, o ir pats pripažįsta niekada ir ant nieko nepykęs.
Nesupranta, kaip sutuoktiniai gali nesutarti
Visi, pažinoję Stankų šeimą, žavėjosi gražiais Vlado ir Bronelės santykiais. „Mes niekada nesipykome, o jei kada kuris ir ištardavome griežtesnį žodį, tuoj pat vėl susitaikydavome. Mums net nebuvo ko pyktis“, – pasakoja p.Vladas apie savo gyenimą su labai mylėta žmona Bronele.
Todėl jam niekaip nesuvokiama, kaip šiandieninės poros gali taip pyktis, skaudinti vienas kitą.
Vaikų juodu nesusilaukė, bet užaugino Bronelės dukrą ir sūnų iš pirmosios santuokos. Žmoną V.Stankus palaidojo prieš pusantrų metų.
90-metis dabar jau dažniau pažiūri televizijos laidas, tik apgailestauja, kad ne visos esančios pakankamai įdomios. O blogiausia tose televizijose, anot jo, tai, kad ten rodoma tiek daug nuogų moterų…
„Man tai nepatinka“, – atvirai šią problemą išdėstė ir rajono merui.
Likęs gyventi vienas, senolis tikina nesąs vienišas. Įtėvį nuolat lanko ir labai juo rūpinasi Druskininkuose gyvenanti įdukra su vyru, prižiūri jį ir kaimynės.
Dešinioji senolio ranka, didžioji rūpintoja ir tikra paguoda – kaimynė Danguolė Razantienė, gyvenanti III aukšte. Užlipti pas savo globėją V.Stankui dar juokų darbas, tą jis padaro kai tik sugalvoja.