Dešimt metų Birutė Urbonavičienė (61 m.) dienas ir naktis leidžia šalia sūnaus Giedriaus (35 m.). Jei ne mamos pastangos jį maitinti ir palengvinti tuštinimąsi, jis mirtų per kelias dienas ar savaites. Gydytojai nebyliai siūlo į pastovią nesąmoningą būseną panirusį sūnų numarinti. Valstybė įsitikinusi, kad sūnus dar yra 5 proc. darbingas. O motina nori vienintelio – kad sūnus užgestų anksčiau nei ji ir slaugos namuose jam netektų mirti dėl nepriežiūros.
„Jis ne komoje, bet ir neatsigavęs. Jis nekalba, nejuda, nereaguoja. Jis nieko nesupranta, su juo kontakto nėra. Nežinia, kur jis“, – apie sūnaus būklę kalbėjo Švėkšnoje gyvenanti motina.
Moteris puikiai prisimena Kauno klinikų chirurgo, kuris operavo G.Urbonavičių, žodžius: „Rekordas tokio žmogaus gulėjimo yra 41-eri metai“. Ji suvokia, kad nesąmoningas jis liks iki gyvenimo pabaigos.
Visgi motina negalėtų įvykdyti sūnui eutanazijos: „Šimtu procentų žinau, kad jis neišeis iš tos būsenos, bet jis kvėpuoja, yra atsimerkęs, kriuksi, kartais per miegus šypsosi. Kaip nužudyti? Ne, negalėčiau“.
Nešti B.Urbonavičienės kryžių padėtų panašiose situacijose buvusių mamų palaikymas, pagarbesnis visuomenės, valdžios, gydytojų bei slaugytojų požiūris į keblią jos ir sūnaus situaciją.
Pakirto smūgis į galvą
Jauno vyro sąmonę visam laikui nutraukė vienas chuligano smūgis ir krytis ant grindinio. Tai įvyko prieš dešimt metų.
Giedrius ir trys jo bendradarbiai paskutinio skambučio vakarą ėjo pro būrelį vaikinų, geriančių alų. Girti jaunuoliai užpuolė ketveriukę. G.Urbonavičiui kliuvo smūgis į galvą. Vyras griuvo ir trenkėsi į trinkeles. Motina tiksliai nežino, kas – smūgis ar sutrenkimas – lėmė tragišką sūnaus likimą.
Du Giedriaus bendradarbiai atsipirko mėlynėmis, dar vienam lūžo nosis. Niekdariai taip niekada ir nebuvo rasti, o G.Urbonavičius 13 dienų išbuvęs komoje taip niekada ir neatgavo sąmonės.
Kai prasimerkė, buvo laikoma, kad koma baigėsi. Nuo tada G.Urbonavičiaus būsena – vegetacinė. Grubiais medikų žodžiais tariant, jis – daržovė.