Pasak vienos renginio dalyvės, turtingi įvairių poskonių ir įsimintini šių metų literatūriniai pusryčiai su grafika, muzika ir knyga Švėkšnoje. Miela būti su švėkšniške Violeta Astrauskiene, dreverniške Virgina Asnauskiene ir didžiąja Klaipėdos bei Šilutės rajonų metraštininke Edita Barauskiene.
Ar lengva prakalbinti istoriją? Ir taip, ir ne. Prakalbinti istoriją galima įvairiais būdais: žodžiu, piešiniu, fotografija, rūbu, šokiu, knyga. Literatūrinių pusryčių Švėkšnoje metu, istoriją savitu būdu bandė prakalbinti švėkšniškė tautodailininkė V. Astrauskienė, pasirinkusi grafiką ir sukūrusi penkių darbų ciklą „Sapnuoju gimtinę“. Cikle Švėkšnos architektūros vizija tarsi iš pabirusių mozaikos šukių prieš žiūrovo akis sudėliojama konkrečių pastatų pavidalu, juos apvelkant įvairiais simboliais ir atsikartojančių geometrinių figūrų formomis. Švėkšna – intriguojantis paribio miestelis. Jis kaip magnetas traukia atvykėlius tyrinėti ir pažinti šį Lietuvos kampelį. Miestelio veidas – tik fasadas. Švėkšnos sielą gali rasti pravėręs senųjų pastatų duris, pavaikščiojęs grafų Pliaterių parkuose, minutei stabtelėjęs ant arkinio viaduko tiltelio prie bažnyčios ar užsukęs į pačią bažnyčią. Tik atidžiai stebėdamas aplinką ir į ją įsiliedamas imi justi tikrąjį Švėkšnos istorijos alsavimą.
Apie įvykius, žmones, daiktus rašo prozininkai, kuria poetai. Turbūt kiekvieno žvilgsnį yra sustabdęs mielas daiktelis, kurio istoriją žinote tik jūs. Gal tai sena kėdė, kupina pasakojimų apie jame kadaise sėdėjusius žmones, gal tai pastatas, ar sena fotografija, iš kurios žvelgia gilus, praėjusio šimtmečio žvilgsnis. O gal tai iš kartos į kartą perduodamas pasakojimas apie kažkada gyvenusį asmenį… Tai „molis“ ‒ medžiaga, iš kurios rašytoja E. Barauskienė geba „nulipdyti“ pasakojimus knygai. Žmogus, pažindamas pasaulį, naudoja penkis pojūčius: regą, klausą, kvapą, lytėjimą, skonį. Taip ir kūryboje.
Daugiausia aprašomi regos įspūdžiai, kuriuos meistriškai valdo knygos „Gyvasis lietuvybės kraujas“ autorė. Jos gebėjimas fiksuoti ne vien daikto spalvą ar raštą, bet ir subtilius niuansus ar net „krentančius šešėlius“. Editos tekstai, naujausioje knygoje, apie kurią pasakojo literatūrinių pusryčių Švėkšnoje dalyviams, lengvai skaitomi, suprantami. Knygos tekstuose perteikiami pojūčiai ir kvapai apgaubia praeities įvykius bei asmenis. Todėl įvykiai, istorijos, kuriomis „apaugino“ aprašomas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos asmenybes, neabejotinai įdomios kiekvienam skaitytojui, kuris dešimtis kartų su šia žeme suaugęs, kuris yra šio krašto dvasia, jo atspara ir istorijos vertybė.
Literatūrinių pusryčių tęsinys užsibaigė E. Barauskienės dovana – knygomis Švėkšnos šviesuoliams O. Norkutei, A. Šepučiui, V. Astrauskienei, P. Čeliauskui, bibliotekai bei autografais tiems, kurie įsigijo „Gyvąjį lietuvybės kraują“.
Literatūrinių pusryčių muzikinį foną dovanojo svečiai iš Drevernos Karolina, Zigmas ir Virgina, kuri subtiliai kiekvieną dainą palydėdavo tekstu iš knygos „Gyvasis lietuvybės kraujas“.
Literatūrinių pusryčių dalyves sveikino gausus būrys švėkšniškių ir bičiulių, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Šilutės sekcijos pirmininkė Rūta Emigart Čiuželienė. Švėkšnos bibliotekos bibliotekininkės dalyviams dovanojo gėlių puokštes ir suvenyrus su Švėkšnos simbolika.