Švėkšnoje – istorijos pamoka, kurią visi turime išmokti

Kasmet kovo 16-ąją pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas. Minėkim knygnešius, minėkim knygnešystę, kaip priminimą vaikams ir vaikaičiams, jog tautos gyvybė yra gimtoji kalba. Šiandien tai labai svarbu! Šiandien kalba yra menkinama, vadinasi, menkinama yra lietuvio dvasia, lietuvio identitetas – protėvinės galios paveldas. Istorija yra pamoka, kurią privalome išmokti. Ar mokomės ir išmokome?

Kodėl švėkšniškiai mini?

20-tąjį kartą švėkšniškių draugija „Tėviškė“ kvietė susitikti Švėkšnoje ir paminėti Knygnešio dieną. Kodėl šią dieną mini švėkšniškiai?

Švėkšna, kaip paribio miestelis tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, buvo glaudžiai susietas ne tik su kontrabanda, bet ir su knygnešyste. Per Švėkšną ėjo knygnešių keliai.

Nuo 2003 m. pačioje miestelio širdyje stovi savitas ir monumentalus XIX a. pabaigos šviesuoliams pastatytas medinis koplytstulpis, tapęs Švėkšnos kraštovaizdžio dalimi (aut. Vytautas Bliūdžius). 2022 m. „Tėviškės“ draugija inicijavo dar vieno koplytstulpio „Už lietuvybę“ pastatymą Parakaunyčios kalno šlaite. (aut. V. Bliūdžius).

Kokios įstabios Justino Marcinkevičiaus mintys: „Istorija yra tik tada, kai ji gyvena mumyse, kur mumyse savo namus suranda… Ko mes ieškome istorijoje, ko? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu: esam, o ne buvom. Istorija reikalinga dabar, o ne vakar. Kol savo istoriją žinai, tol esi.“

Renginys dedikuotas žmogui – knygai

Pilnutėlė Švėkšnos tradicinių amatų salė žmonių, nemažai jų su gėlių puokštėmis, bylojo kažką ypatingo. Ta ypatingoji proga – legendinis Švėkšnos mokytojas Petras Albinas Čeliauskas, už poros dienų pasitinkantis 95-ąją sukaktį. Tad neatsitiktinai renginys ir buvo dedikuotas šiam ypatingam žmogui, žmogui – knygai, kaip mokytoją įvardino viena sveikintoja.

Renginio vedėja, švėkšniškių draugijos „Tėviškė“ pirmininkė Violeta Astrauskienė teigė drįstanti mokytoją vadinti draugijos „Tėviškė“ tėvu. Jo pastangomis buvo padėti pamatai ir sukurta draugija, kuri už poros metų minės 30-metį. Jo pastangos ir surinkta istorinė dokumentika leido daugeliui susipažinti ir prisiliesti prie knygnešystės fenomeno. Taip pat mokytojas sutapatintas su šių laikų knygnešiu, nešusiu 45 metus žodžio šviesą Švėkšnos mokykloje moksleiviams bei išleidusiu daugiau kaip 30 knygų.

Renginio svečiai iš Plungės, „Vingiorykštės“ literatų klubo nariai: Adelė Daukantaitė, pedagogė, knygų vaikams ir suaugusiems autorė, sudarytoja ir redaktorė, LNRS narė, vydūnietė, renginių organizatorė ir vedėja, žemaičių kalbos puoselėtoja; Daiva Rudelytė, poetė, edukatorė, knygų autorė, renginių vedėja, žemaičių kalbos puoselėtoja; Diana Paulauskienė, muzikos mokytoja, dainininkė, renginių organizatorė, subtilaus balso savininkė; Gintautas Černeckis, psichologas, istorijos mokytojas, Plungės S. Daukanto bibliofilų klubo vadovas, kelių tūkstančių knygų bibliotekos savininkas, konferencijų, konkursų, parodų organizatorius, filosofinių miniatiūrų – lakonikų ir knygų autorius, laikraščio redaktorius, kolekcionierius.

Daina „Tai gražiai mane augino…“ J. Marcinkevičiaus žodžiais, oficialiąją susitikimo dalį pradėjo D. Paulauskienė. Daug nuostabios muzikos ji dovanojo renginio dalyviams.

A. Daukantaitė širdis prakalbino knyga „Neblėstanti knygnešystės šviesa“. 2022 m. S. Daukanto bibliofilų klubas ir literatų klubas „Vingiorykštė“ organizavo konkursą „Draustos knygos kelias“, skirtą knygnešystei, taip gimė konkurso dalyvių kūrybos knyga „Neblėstanti knygnešystės šviesa“. Kūrinius iš šios knygos skaitė knygos bendraautorės D. Rudelytė ir V. Astrauskienė.

Sveikinimai P. A. Čeliauskui

Pasak svečio G. Černeckio, knygnešystė per knygą, išspausdintą žodį, atvedė tautą į vasario 16-ąją. „Ar dar kokia kita data, kaip Knygnešio diena, gali prilygti šiai?“ – retoriškai klausė jis, primindamas, kad šiemet 120-metis, kai atgautas lietuviškas žodis ir spauda. „Ar girdėjome apie tai „iš aukštų tribūnų“? Ne… Neatsitiktinai 2004 metais knygnešystė UNESCO pripažinta kultūros fenomenu, nei su kuo nesulyginama veikla pasaulyje. Kažkaip lietuvių atmintyje neįsitvirtino šito sąjūdžio, vykusio 40 metų, reikšmingumas“, –  užbaigė svečias.

Prisiminti ir pagerbti tautos didžiavyriai nekalbant apie juos tiesiogiai. Prie Knygnešių koplytstulpio plevenant žvakės liepsnelei, G. Černeckio paruoštai ir atvežtai švėkšniškiams parodai apie knygnešystės fenomeną, Dianos atliekamoms dainoms apie Lietuvą, Adelės, Daivos ir Violetos išjaustais posmais.

Atsisveikino plungiškiai dėkodami už šventę, pastebėdami šviesą švėkšniškių širdyse. Tardami, kad gera, visad gera atvykti į Švėkšną.

Plungė, Švėkšna – tai Lietuva! Jos turi būti daug mūsų širdyse. O kalba yra mūsų kraujas, mūsų pasaulis, kurį kuriame. Kiek mumyse gimtosios kalbos grožio, tiek mumyse tikro gyvenimo. Šiandien dar yra vilties ir tikėjimo ją išsaugoti. Ar prireiks antrosios knygnešystės gadynės?…

Sėja. Šviesos sėkla dygsta… Auginkim šviesos daigą savyje ir nuo kiekvieno iš mūsų bus šviesiau.

Susitikimas skirtas Knygnešio dienai, užbaigtas gausiais linkėjimais, sveikinimais, gėlėmis, dovanomis, skirtomis ypatingą gyvenimo sukaktį pasitinkančiam Švėkšnos šviesuoliui P. A. Čeliauskui. Bendraminčiai, buvę auklėtiniai, mokiniai, giminaičiai, kolegos, esperantininkai atvyko iš Šilutės, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno, Vilniaus ir žinoma, Švėkšnos.