Švėkšnoje skambėjo malda ir dėkingumas

Tempus fugit, barba crescit („Bėga laikas, auga barzda“), sakydavo romėnai apie laiko, kurio negalima sustabdyti, lėkimą. Laikas bėga nepastebimai, karta keičia kartą, bet yra dalykų, kurių neišjudina net visagalis laikas. Jau 374 metus švėkšniškius ir jų šventovę (dabartinė yra ketvirtoji) globoja dangiškasis globėjas – šventasis apaštalas Jokūbas. 1652 m. spalio 8 d. Švėkšną pirmą kartą aplankė Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis. Jis konsekravo bažnyčią, kuri beveik 150 metų stovėjo nekonsekruota. Koks gi skirtumas tarp pašventinimo ir konsekravimo? Pašventinimas yra tik palaiminimas, o konsekracija – iškilmingas altoriaus, bažnyčios pastato bei įrengimų skyrimas kulto reikalams. Nuo tos akimirkos pastatas tarnauja tik Dievo garbei.

Liepos 26-ąją, švenčiant šv. apaštalo Jokūbo atlaidus, Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia oficialiai paskelbta sanktuariumu (šventove). Šis sprendimas priimtas Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus dekretu, minint Telšių vyskupijos šimtmečio jubiliejų.

Švėkšnoje – nuo 2018-ųjų

Paskutinįjį darbo savaitės vakarą Švėkšnoje tvyrojo ypatinga nuotaika, gatvės prisipildė šventinio šurmulio – pėsti ir ratuoti, vietiniai ir svečiai skubėjo į šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią. Įspūdingą šventės akcentą padovanojo ir miestelį sudrebinęs baikerių motociklų gausmas, liudijantis, kad ši diena išskirtinė ne vien švėkšniškiams.

Susitikimo tikslas – apjuosti meile, malda ir dėkingumo žodžiais parapijos kleboną, sanktuariumo rektorių Julių Meškauską jo jubiliejaus proga. Nešini gėlių žiedais ir dovanomis, pasveikinti savo dvasinio ganytojo susirinko gausus būrys parapijiečių, savivaldybės vadovai, įstaigų bei organizacijų atstovai. Žmonių akyse švietė nuoširdi padėka už tėvišką klebono rūpestį, meilę ir globą.

Jubiliato dvasinis kelias prasidėjo Rietave, kur jis gimė ir augo. Įgijęs žemės ūkio specialybę bei atlikęs tarnybą armijoje, J. Meškauskas pajuto dvasinį šaukimą. 1995 metais baigęs Telšių kunigų seminariją, buvo paskirtas Telšių katedros vikaru ir katalikiškosios mokyklos kapelionu. Nuo 2018-ųjų jo namais bei dvasinės tarnystės vieta tapo Švėkšna.

Šv. mišių homilijoje Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius priminė pranašo Ezechielio mintį – kunigą Julių „pasigavo“ Viešpaties ranka. Ši nematoma, bet tvirta ranka vedė jį per visas tarnystės vietas ir atvedė į Švėkšną, kur jo buvimas tapo dovana vietos bendruomenei.

Įteiktas paskutinis Jokūbėlis

Šiltai į jubiliatą kreipėsi savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, pabrėžęs, kad klebono nuveikti darbai per beveik dešimtmetį Švėkšnoje keičia ne tik šventovės, bet ir žmonių širdis.

„Kiekvieni metai žmogui yra neįkainojamas turtas. Šiandien pasitinkant tokį gražų jubiliejų džiugu matyti, kad jūs, šioje parapijoje praleidęs beveik dešimtmetį, padarėte labai daug dėl savo parapijiečių ir pasauliečių. Su jūsų atėjimu į Švėkšną daug kas pasikeitė. Įgyvendinote ir turite dar daugybę sumanymų, tikiu, kad juos pavyks įgyvendinti. Jūsų dėmesys Švėkšnos bendruomenės nariams daro didžiulį įspūdį. Tegul jūsų darbus lydi pasisekimas ir žmonių džiaugsmas“, – kalbėjo meras.

Jaudinančiu šventės akcentu tapo istorinės šv. Jokūbo statulėlės įteikimas. Sveikinimo žodį taręs Alfonsas Šeputis pažymėjo, kad ši Kęstučio Paulausko išdrožta nominacija, įsteigta dar 1998 m. kraštotyrininkės Onos Norkutės iniciatyva, teikiama už krašto garsinimą. Visos bendruomenės vardu ši išskirtinė dvasinė dovana paskutinį kartą buvo įteikta būtent klebonui J. Meškauskui – už nepailstamą kultūros paveldo puoselėjimą ir saugojimą, Švėkšnos vardo garsinimą.

Jubiliatą taip pat sveikino „Saulės“ gimnazijos direktorė Dalia Dirgėlienė su svečiais, įteikusi šv. apaštalo Jokūbo paveikslą. Pagarbą išreiškė šv. apaštalo Jokūbo vyresniojo draugija, motociklininkai, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, Šilutės dekanas Remigijus Saunorius, kunigas rezidentas Česlovas Degutis, pirmasis dvasinis Juliaus mokytojas bei kiti bendražygiai.

Šventinį vakarą vainikavo bendra nuotrauka – gyvas atminimas apie dieną, kai visa bendruomenė plakė vienu džiaugsmo ir dėkingumo ritmu.