Liepos 28-osios rytą išalkę sielos maisto žmonės rinkosi į Švėkšnos biblioteką. Atėjusiuosius bibliotekininkė Danutė Litvinienė pakvietė… kramtyti sielos gardumynus.
Norint pasiekti kūrybinę virtuvę reikėjo palypėti laiptais, kuriuos mynė ne vienas sielos maisto virėjas. Su kiekvienu laipteliu apetitas didėjo. Štai ir pirmasis gardumynas – gurmaniška menininkės Violetos Astrauskienės paroda „Kaklaskarės kalbėjimai“. Kaip teigia pati kūrėja, prakalbinti galima ne tik žmogų, bet ir daiktą. Kaklaraištis – ypatingas aprangos akcentas, kuris gali byloti apie žmogaus mintis, jausmus, išgyvenimus. Jis gali talpinti savyje visą žmogaus istoriją, kurią galima skaityti pagal savo empatijos ir fantazijos lygį. Kolekcijoje surinkta net 60 skirtingų kaklaraiščių, kurių spalvas, raštus, formas kiekvienas galėjo skanauti savo akimis.
Pasisotinus pereita prie antrojo patiekalo – poezijos. Savo kūrybos eilėraščiais dalijosi Vilniaus universiteto psichologijos studentė Uršulė Toleikytė, kuriai poezija ne tik kūryba, bet ir gyvenimo būdas. Pasitaikė nelengvai virškinamas, tačiau maistingas savo egzistenciniais pasvarstymais patiekalas. Skambėjo eilėraščiai iš kuriamo poezijos ciklo „Gyvenimas – mirtis – gyvenimas“, kurie, nors kol kas ramiai guli jaunosios kūrėjos raudonojoje užrašų knygutėje, tačiau spurda būti išleisti į platesnes lankas.
Desertui patiektas paprastai nepaprastas sielos medus – rašytojo ir teisininko Justino Žilinsko kūryba. Jam prakalbus buvo galima panirti į neaprėpiamus vandenis. Išleista ne viena jo knyga, kurioje grakščiai persipynusi realybė ir fantazija. Jos įstabios ne tik įtraukiančiu siužetu, bet ir suprantama išmintimi, o vos paėmus šias knygas į rankas savo viršeliu jos pradeda kutenti fantazijos pėdas. Nors J.Žilinskas daugiausiai kuria vaikams, tačiau jo knygas gali skanauti ir suaugusieji.
Kalbėta ne tik apie parašytas ir dar kuriamas knygas, bet ir patį kūrybos procesą, kitas veiklas. O kad šis sielos medus dar labiau patenkintų gomurį, užsigerta kvapnia muzika. Skambant gitaros akordams, J.Žilinskas atliko savo kūrybos dainas, o renginį vainikavo daina, atliekama su dukra Rusne, kuri savo švelniu balsu skleidėsi kaip ramunės žiedas lauko pievoje. Atsižvelgiant į skonio receptorius ir sielos pilvą, „Kūrybiniai pusryčiai“ buvo gardūs ir sotūs.
