Pačios kapinės yra kultūrinis, istorinis visuomenės sanklodos dėmuo, kuris ne tik atskleidžia krašto praeitį, tačiau reprezentuoja dabartį bei pateikia žvilgsnį į ateitį. Kapinių kultūra Lietuvoje dokumentuoja, istorijos vyksmą, atspindi architektūrinius ir estetinius aspektus. Pagarbus požiūris į Anapilin pasitraukusių mūsų protėvių laidojimo vietas yra aukščiausios vidinės kultūros, gilaus sąmoningumo ir neblėstančio dėkingumo už jų gerus darbus išraiška.
Švėkšnos kapinėse – ir koplyčia
Kapinių vietos pasirinkimas akivaizdžiai byloja apie pagarbą mirusiesiems. Vaizdingos, medžiais apaugusios kalvelės ar pakelės – tradicinės ne tik miesto, bet ir kaimo senųjų kapinių vietos. Jos neatsiejamos nuo gamtos grožio, sudaro savitą visos Lietuvos kultūrinio peizažo dalį. Vienas pagrindinių senųjų kapinių koncepcinių pamatų – natūralus ryšys su gamta ir estetiškumas, kurių reikšmė niekada nemažėja.
Švėkšnos parapijos – Vilkėno kapinių istorija prasideda nuo 18 a., pasibaigus maro epidemijoms. Visa kapinių teritorija buvo aptverta mūro siena. Kapinių sklypo dešinėje pusėje yra senesnioji, o kairėje – naujesnioji katalikų kapinių dalis. Į kapines veda dveji vartai – senieji mūriniai ir naujieji kaltinio metalo varteliai. Senesniojoje kapinių dalyje stovi medinė koplyčia. Koplyčia paskelbta valstybinės reikšmės dailės ir architektūros paminklu, 1997 m. įrašytu į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą.
Amžinojo poilsio atgulė daug Švėkšnos šviesuolių
Čia palaidotas ir pats kunigas Petras Staškauskas (1832?-1886), tvarkęs kapines: aptvėręs jas akmenine tora ir pastatęs gražius mūrinius vartus. Visai prie įėjimo į senąsias kapines stovi akmuo su užrašu „1879 Apmurawoiem Už Fundatorius Tris Swejka Marja Prasza Klebons STASZKAWSKIS“.
Altarista dirbęs kunigas, kalbininkas Mykolas Miežinis (1826-1888), lietuvių gramatikos ir žodyno autorius. Ant jo paminklo užrašas „ Viengenti, prie šito kapo atėjęs Atmink, kad čia gul mūsų geradėjis, Kurs Dievą ir brolius mylėjo Ir meilę tą kitiems jis pažadėjo“.
Simonas Tadas Stanevičius (1799-1848). Miręs Stemplių dvare, palaidotas Švėkšnos kapinėse (Vilkėne), bet nežinant tikslios laidojimo vietos, netoli kapinių koplyčios pastatytas kenotafas. Visai šalia – Pliaterių mauzoliejus. Kiek tolėliau, Jurgio Jono Vincento Pliaterio, lietuviškosios bibliografijos pradininko kapas su galingu metalo kryžiumi.
Tik įžengus į senąsias kapines – gydytojo, aušrininko-varpininko, knygnešio, tautinio atgimimo veikėjo Juozapo Rugio (1858-1919), kunigo, pirmojo Švėkšnos progimnazijos direktoriaus ir kapeliono, savo turtą testamentu palikusio progimnazijai ir neturtingiems mokiniams šelpti Antano Šarkos (1891-1922), knygnešio Domininko Serapino (1860-1935), pedagogo, kraštotyrininko Jono Vytauto Rupšio (1910-1974), kiek tolėliau – progimnazijos mecenato Domininko Endzelio (1853-1912), skulptoriaus, paminklų kūrėjo Adomo Jakševičiaus (1908-1967), gydytojo, beveik 30 metų savo jėgas ir žinias skyrusio švėkšniškių gydymui Eduardo Bieliūno (1888-1949) kapai. Naujosiose kapinėse – rašytojo Rimanto Černiausko (1950-2011) kapas.
Visų čia atgulusių iškilių asmenybių neįmanoma išvardinti, sąrašas būtų be pabaigos. Daug Švėkšnos kapinėse amžinojo poilsio atgulė mokytojų, gydytojų, kunigų, kitų šviesuolių.