Rašymas – kaip terapija, kaip vaistas nuo negalios. Kai atsikėlusi ir papusryčiavusi, na, dar vaistukus išgėrusi ir poterėlius sukalbėjusi, sėdi ir parašai eilėraštį. O jei tai šventadienis, kuomet kitų darbų nėra, tai žiū – ir visi trys per dieną gimsta. Ir nereikia tam nei kokių įkvėpimų, nei magijų, nei mūzų…
Tai Švėkšnoje gyvenančios kūrėjos, ilgametės bibliotekininkės Irenos VARANAUSKIENĖS mintys. Mintys, iš kurių jau gimė bene 7 storoki sąsiuviniai eilių, o du iš jų visai neseniai sugulė ir pirmojon knygelėn. „Nubirę žiedlapiai“ dienos šviesą išvydo prieš pat jubiliejinį – 70-ąjį Irenos gimtadienį sausio 9-ąją.
Ūkio vadovai prašė ketureilių apie girtuoklius
Irena – gerai žinoma Švėkšnos miestelyje, mat čia augo, čia ir gyvena jau kelis pastaruosius dešimtmečius.
Bet ne blogiau ji pažįstama ir vyresniems plačios Jonaičių apylinkės žmonėms, mat šioje apylinkėje irgi dirbo daugybę metų.
Nuklysdama praeitin moteris pasakoja, jog kūrybos užuomazgos ir buvusios prieš porą dešimtmečių, toje pačioje Jonaičių masinėje (taip tada vadinosi) bibliotekoje. Gerai prisimena tuometinį tarybinio ūkio pirmininką Vytautą Skridailą ir agronomą Antaną Kazlauską, kurie, kur buvę kur nebuvę, vis paragindavo gabią bibliotekininkę suregzti kokį ketureilį apie tinginius ir girtuoklius traktorininkus.
Eilutės apie tai, kaip „linksmai vyrai taurelę kilnojo ir į darbą nežiūrėjo“ jai gimdavo nesunkiai, ir netrukus jau būdavo iškabintos visuotinei pajuokai sienlaikraštyje „Komjaunimo prožektorius“, kabėjusiame tarybinio ūkio kontoros koridoriuje.
Smagiausia Irenai būdavo, kad jos mintys rasdavo atgarsį ir jas skaičiusiųjų, ir pačių „kaltinamųjų“ širdyse. Mat pirmieji skaitydavo ir kvatodavosi, o antrieji, pasiguodę, kad „papuolėm“, kad „dabar visi skaitys“, tiesiog… imdavo ir nuplėšdavo jos ketureilius.
Bet ūkio vadovų paprašyta Irena ir vėl dėstė panašias mintis, ir antrą kartą jas nuplėšti ryždavosi ne visi.
„Šmaikščiai ir konkrečiai rašiau, todėl ir būdavo gėda tiems, apie kuriuos buvo sueiliuota“, – prisimena Irena.
Jos eilių laukė ir tuomet itin populiarios agitmeninės brigados nariai, kurie koncertuodavo ir per šventes, ir rinkimų dienomis, ir konkursuose dalyvaudavo.
„Pernai jau dainavom – liepto nieks netaisė,/ kaipgi mums įveikti tą klampynę baisią?/ Į rajoną reikia paltą duot valyti,/ duonos nusipirkti, batų sutaisyti…“ – ir šiandien mintinai savo šmaikščius kupletus cituoja Irena.
Liežuvis mala dar gana šmaikščiai
1983-aisiais grįžusi gimtojon Švėkšnon moteris įsidarbino tuometinės Psichiatrijos ligoninės bibliotekoje. Ir čia nuo kūrybos nenutolo, nes, jos pačios žodžiais tariant, ir renginius organizuojant ar gimtuvininkus sveikinant visada reikėdavo kokio gražaus posmelio. Tada tiesiog atsisėsdavo, pagalvodavo ir… užrašydavo.
Ne kartą ir aktyvesni švėkšniškiai – Violeta Astrauskienė, Ona Norkutė ir kiti – paprašydavo sumesti posmelį, tinkamą vienai ar kitai progai. „Jei žmonės prašo – negali atsakyti“, – tokiu nekintančiu posakiu jiems atsakydavo Irena ir… sėsdavo rašyti.
Tiesa, ne vien šmaikštumu spinduliavo Irenos eilės, neretai ir liūdesio jose nestigo. Ypač – pastaraisiais metais, kuomet viena po kitos pradėjo kibti ligos. Prisipažįsta, kartais iš draugių ir kritikos sulaukdavusi dėl to liūdesio.
„Na, jūsų ligų straipsnyje mes, žinoma, neviešinsime“, – pažadame pašnekovei, manydami, kad tai nebūtų nei etiška, nei jai malonu. Bet čia pat įsitikiname, kaip menkai ją pažįstame. „Nesukit sau galvos, aš pati apie tas ligas kažkuriame eilėraštyje visai atvirai įpaišiau“, – ji tik šypsosi ir mosteli ranka.
„Dievui šventa garbė – kaip lemta, taip ir bus“, – dar prideda.
Irenos pastebėjimu, „ta lyrika“ (suprask – liūdnos eilės) jai ir anksčiau „labiau rimavosi ir geriau rašėsi“. Kodėl – ir pati nežino. Gal ilgesys kartais nugalėdavo („… O kur namai?.. Neliko nė žymės…“), o gal tiesiog todėl, kad gyvenimas ir jos neglostė. Tada vis tiktai tas, anot jos, nežinia kieno dribteltas samtis humoro gelbėjo.
„Kaip nerašyti? Reikia. Eilių dėliojimas atpalaiduoja, ir lyg lengviau tampa“, – sako Irena.
Bet net ir sunkios ligos laužiama čia pat Irena ir vėl prabyla linksmai: „O liežuvis nepaseno,/ mala jis gana šmaikščiai,/ gebu juokint jauną, seną,/ patikėkite, tikrai“.
Yra jos sąsiuviniuose ir piktokų eilėraščių, tokie, pasak Irenos, jai išeina tada, kai ant ko nors supykstanti.
Buvo vienturtė – kaip pieštukėlis…
Irena Varanauskienė jau 6 metai nebedirba, bet ir dabar kiekvienos savo dienos pareiga laiko parašyti eilėraštį. Tiesiog sėsti ir parašyti, nelaukiant garbių poetų deklaruojamų „įkvėpimų, mūzų ar kokių ten magijų“.
Parašyti eilėraštį, anot jos, yra šventas reikalas, o tiems, kurie kartais klausia Irenos, kaipgi ji šitaip galinti – tiesiog sėsti ir rašyti, esą, juk poezijai reikia laukti įkvėpimo, ji atsako trumpai: „Tiesiog imk parkerį ir rašyk“.
Visgi ieškant giliau aiškėja, jog tokią poetinę gyslelę turėjo ir tėtė. Tuoj po vestuvių sakramento į Rusijos platybes ištremtas vyras savo tėvynės, šeimos ir taip ir nematytos dukrelės ilgesį irgi liejo eilėmis.
„Vienturtė aš, kaip pieštukėlis buvau“, – ilgesio kupinomis akimis neįtikėtinai vaizdingai palygina Irena.
Savo vyrą Joną, su kuriuo rudenį švęs sidabrinę bendro gyvenimo sukaktį, Irena irgi šmaikščiai vadina „sakramentu“. O ne patį saldžiausią gyvenimą su tuo „sakramentu“, anot Irenos, ištverti irgi padėjo tas nežinia kieno jai dribteltas samtis humoro.
Knygelė – vaikų dovana 70-mečio proga
Kadangi iš 7 eilių sąsiuvinių tik du tilpo į knygelę „Nubirę žiedlapiai“, teiraujamės, ar Irenos kūrybos gerbėjai išvys daugiau leidinukų?
Ji sako, tai paliksianti spręsti vaikams. Mat ir pirmosios knygelės iniciatorius buvo sūnus Edvinas. Tai jis dar vasarą į Angliją, kur jau seniai gyvena, išsivežė tuos dailia mamos rašysena primargintus sąsiuvinukus, ten knygelę ir maketavo.
Ir Edvinas su šeima, ir Dubline taip pat seniai įsikūrusi dukra Edita su šeima suvažiavo į mamos jubiliejų, kur ir įteikė jai tą netikėtą dovaną.
Pavadinimą knygelei išrinko marti Jovita, ji ir nuotraukas viršeliams atrinko. Galiniame viršelyje Irena – prieš keletą metų, jau išėjusi į užtarnautą poilsį. O iš pirmojo viršelio į skaitytoją žvelgia dar visai jauna, jos pačios žodžiais tariant, visai dar pana, šalia dviračio žengdama takeliu tarp gėlių. Tarsi – tarp jau byrančių žiedlapių…
P.S. Poetė vasario 23-čiąją paliko mūsų pasaulį.